Savaitė šalčio. Savaitė žiemos. Įsipinusios į plaukus dar prieš iškrentant
pirmosioms snaigėms. Kaip
vienišo vilko kaukimas naktyje. Be pilnaties. Be žvaigždžių.
Sušalę pirštai. Dvi valandos tarpdury.
Beieškant gyvenimo prasmės smaigstant
vinis į kaimynų padangas.
Sakei, kad tai
karma.
Drebančios kojos. Iš jaudulio. O mintyse, kaip mantros, kartojami
heroglifai, kurių dalis, lyg
senoviški raštai, išsitrynė iš atminties
ir pasislėpė pasamonėje. Nepavyksta surast.
Kartoju burtažodžius
ir jau laukiu pavasario. Bent trupučio šilumos iš dangaus ar sapnų.
Antroji aš rauna
ramunių žiedlapius su klausimais „reikia“ ar „nereikia“.
Beveik kaip „būti“ ar „nebūti“.
Ką sako kortos? Jų nebėra. Išnyko paslaptys iš raganų sapnų. Baltai – juodų sparnų.
Žengiu į mišką. Savo sielos ir tavų akių.
Nespoksok pro rakto
skylutę. Pakenksi savo angelui, pamesi kelią į namus. Jei dar juos turi.
Vaiduoklių namai visur ir niekur.
Griuva dangus.
Galvokim norus.
