Minus vieni namai

     Minus dar vieni namai. Kadaise jų buvo trys. Trys vietos, kuriose jaučiausi jaukiai, jaučiausi sava. Vienos vietos neliko jau senokai, tačiau buvo dar dvi. Dabar, šiandien, paskutinį kartą užvėriau savo antrųjų namų duris. Paskutinį kartą apžvelgiau vietas, kurios man reiškė tiek daug, kuriose tiek daug manęs liko. Paskutinį kartą pasukau raktą durų spynoje. Perskaičiau mūsų pirmaisiais metais paliktus užrašus laiptinėje. Mintimis atsisveikinau su Batmanu. Atrodo, kad neliko dalies manęs. Kas kartą keikiu save už tai, kad per daug prisirišu prie žmonių, prie vietų. Kas kartą sunku atsisveikint. Ypač, kai ten tiek visko nutiko. Su žmonėmis, su kuriais dabar net nesisveikinam prasilenkdami gatvėje. Liūdna. Kadaise buvę draugai vieną dieną, be pikčio, be isterikų, be jokių paaiškinimų tiesiog pasitraukė iš mano gyvenimo. Palikdami tuštumą ir prisiminimus. 

     "I spent this year like a ghost and i don't know where home is anymore"

    Dabar... Dabar gyvenu autobusuose. Nuo stotelės iki stotelės. Ten valgau, ten miegu. Kasryt sutinku tuos pačius žmones, su tais pačiais grįžtu į vienintelius likusius namus. Trūksta miego. Trūksta laiko. Pastoviai skubu į sekantį autobusą. Lekiantys kelio ženklais jau tvirtai įsirėžė į atmintį. Išmokau mintinai visas kelionės dainas. Įsiminiau kiekvieną posūkį, kiekvieną kelio duobutę. O praėjo dar tik mėnuo. Nepilnas mėnuo. Liko keturi metai. Jaučiu, kaip nustoju priklausyt kokiai nors vietai. Visur savi, bet tuo pačiu ir visi svetimi. 

     Matyt toks studento likimas. Visada judėti. Bet kuria kryptimi. Svarbu nestovėti vietoje. 

Studento užrašai

     Kai iš nuobodulio per paskaitą pagauni save beveik miegant... pradedi daryti keistus? dalykus. Paišyt paraštėse, rašyt pačiam nesuprantamus žodžius japonų kalba, rašyt žinutes ar naršyti facebook'e. Ir staiga pastebi į tave įsmeigtą dėstytojo žvilgsnį. Tiksliau ne į tave, o į tavo telefoną. Ir girdi klausimą:

- O kada aš gausiu žinutę? Vis laukiu, laukiu, bet neateina.
- Atleiskite, neturiu jūsų telefono numerio.

     Ir grupės juokas.
     Tada supranti, kad netyčia tapai klounu, pašaipos objektu, atpirkimo ožiu. Gali vadinti kaip nori. Kaip tau labiau patinka, bet širdy vis tiek suvoki, kad nuo šiol ramybės nebeturėsi. Maištinga ir niekaip nenurimstanti siela nenusileidžia ir kaskart rasdama ką atsakyti klimpsti vis giliau ir giliau. Tai bedugnė. Bedugnė, kurios pabaigą tikiesi pasiekti po semestro pabaigos, bet vyresnieji šnabžda, kad dar kitais metais susitiksit. Ir tyliai pradedi keiktis.
     Savaitę užsitęsusi sloga trukdo sukaupti dėmesį. Stebi apsiniaukusį dangų ir svajoji apie karštą arbatą, šiltą striukę ir pirštines.

2015.09.15

08.30
Kalbotyra

Šimtas minučių gyvenimo

       Kas yra gyvenimas? Kai prabundi nuo paukščių čiulbėjimo/žadintuvo/kavos kvapo/kutenimo/lengvo bučinio į kaktą/šuns lyžtelėjimo/kaimynų balsų/muzikos? Kai vos vos pramerki vieną akį. Ir išlipi ta? ar ne ta? koja iš lovos. Užkaiti arbatinuką, kad galėtum pasidaryti vieną ar du puodelius kavos ar arbatos. Paskubomis gamini pusryčiams sumuštinius/kiaušinienę/blynus. Visko truputį daugiau, nei reikia gyvenant vienai. Po kelių ar keliolikos minučių jau bėgi iš namų ir pakeliui į universitetą ar darbą atsimeni, kad pamiršai išjungti lygintuvą. Mintyse bari save už tai ir žadi daugiau nieko neužmiršti. 

       Vis dar kaltini save ir lygintuvą. Per jį jau kelias minutes vėluoji. Niekas dėl to nesidžiaugia. Atsiprašai už pavėlavimą ir greitai įsitaisai savo vietoje. Laikas slenka lėčiau, nei norėtum. Pietūs dvyliktą. Lauki jų kaip išsigelbėjimo iš pačios savęs, iš nejaukumo. Nieko nepakeisi. Reikia laukti. Didžiulė dokumentų/konspektų krūva ant stalo slegia tave. Reikia imtis darbo. Kažkas kviečia tave prie lentos ar į direktoriaus kabinetą. Bijai, kad prisidirbai. Gauni dar daugiau užduočių. Matyt, vis gi ne ta koja išlipai iš lovos. Šiandien nesiseka. Akimirkai užsimerki. Tikiesi, kad kai atsimerksi jau bus beveik dvylika. Ir tu ramia širdimi galėsi palikti šią vietą bent valandai. Deja. Laikrodis negailestingas. Dar tik rytas. Nenorom nusišypsai kolegoms/grupiokams ir imiesi darbo. 

       Pietūs. Pagaliau. Anksčiau už kitus susirenki daiktus ir dingsti. Skubi į netoliese esančią jaukią kavinukę. Ir vėl užsisakai kavos/arbatos/sulčių. Ir bandelę. Pietumis to nepavadinsi, bet bent jau gali trumpam atsipalaiduoti ir pamiršti kas tavęs laukia po jų. Valanda pralekia greičiau, nei norėtum. Laikas grįžti. 

       Likusi dienos dalis praeina be nuotykių. Rutina. Darai savo darbą, nekreipi dėmesio į kitus. Lauki kada galėsi grįžti namo. Į savo butą. Kur tavęs galbūt laukia katinas/šuo/vyras. Deja tai ir vėl ne apie tave. 

       Pagaliau sulauki. Susidedi daiktus ir išeini. Pagaliau namo. Pakeliui sutinki benamį katiną. Paglostai ir jis tau sumurkia. Nuperki jam paėsti. Šitaip praleidi dar pusvalandį. Temsta. Namo eini pėsčiomis. Pavargai nuo šurmulio. Norėtum prisėsti kur nors trumpam, bet apsižvalgiusi suvoki, kad beveik priėjai namus. Surenki laiptinės kodą. Užlipi į penktą aukštą. Atrakini duris. Numeti sunkią rankinę į kampą ir planuoji pamiršti apie ją iki ryto. Nepasitinka niekas. Gali rinktis pati džiaugtis dėl to ar liūdėti. Laisvė tai ar vienatvė. 

       Renkiesi laisvę. Iš šaldytuvo išsitrauki butelį vyno ir taurę. Atsikemši. Įsipili. Išgeri. Tyloje. Stebėdama kaimynus. Taip, tai tikrai laisvė. Nusišypsai. Nusispiri aukštakulnius ir susikeli kojas ant stalo...

Jūra

                      Vasaros karštis sunkiasi pro užvertų langų, užtrauktų užuolaidų plyšius. Šiame mieste naktis. O kažkur aušta rytas. Kažkur žmonės apsivilkę nuobodžius kostiumus skuba į nuobodų darbą. Automatiškai linkčioja vieni kitiems. Mintyse galbūt keikia. Kažkur vyksta gyvenimas.

                      Galvojant apie tai tyla dar stipriau užgulė ausis. Pilnaties šviesa kartu su karščiu kankino mane. Siundė nemigą. Laikrodis mušė vidurnaktį. Tyliai skimbčiojo vėjo supamas varpelis. Šalia, kitame lovos gale sėdėjo didelis šešėlis. Žinoma, tai buvo žmogus, tačiau įžiūrėti jo buvo neįmanoma. Gudriai pasislėpęs nuo mėnulio šviesos jis džiaugsmingai pūtė oro burbulus. Įsiklausęs galėjai nuspėti kaip, atsimušę į nematomus naktyje objektus, jie sprogsta. Sprogsta virsdami mažyte dėme ant grindų, baldų, lubų.

                      Šešėlis sukikeno. Taip vaikiškai ir nerūpestingai, nors pats buvo jau seniai suaugęs. O aš stebėjau jį ir ramiai šypsojaus. Nusišypsojo ir jis. Jaučiau tai. Jo jūros spalvos akys iš tamsos žvelgė į mane. Luktelėjęs dar minutę jis pasislinko arčiau manęs. Dabar jau galėjau jį matyti. Mėnulio šviesa dailiai apšvietė jo veidą. Jis vis dar paslaptingai šypsojosi. Norėdama galėjau jį paliesti, tačiau likau savo vietoje. Nejudėjo ir jis. Tik stebėjo mane nė minutei nenuleisdamas akių. Jo kaktą dengė mažyčiai prakaito lašeliai. Kambaryje buvo tvanku.

                      Žmogus neskubėdamas pakėlė ranką. Akimirkai sudvejojęs ar verta, vos liesdamas, pirštų galais perbraukė mano plaukus. Plačiai plačiai nusišypsojo. Padėjęs burbulų buteliuką į vietą, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių, sunėrė mūsų pirštus ir sukikeno. Apsižvalgiau aplink. Šalia manęs gulėjo pagalvė, greitai paėmusi ją sviedžiau į jį. Iš po pagalvės pasigirdo garsus juokas ir urzgimas. Mano žmogus apsimetė liūtu. Liūtu, kurį aš jau gana ilgą laiką mėginau prisijaukinti kaip mažą naminį kačiuką.

Netrukus urzgimą pakeitė murkimas iš malonumo, kai aš vėliau jo juodus plaukus. Tokius juodus, kaip naktis. Kaip mano katinas. Katinas ir liūtas. Dvi poros žalių akių.

Po lova kažkas sujudėjo. Maža juoda letenėlė išlindo iš po jos ir savo aštriais nagais drėkstelėjo man per koją. Aiktelėjau ir iš po lovos ištraukiau mažą juodą kačiuką. Žvilgtelėjęs į mane nepatenkintu žvilgsniu kurį laiką mąstė. Nežinau apie ką, bet galiausiai nusprendė likti miegoti ir susiraitė ant mano kelių.

Mano žmogus nebegalėjo ištverti karščio tvyrančio kambaryje. Oras nejudėjo. Jis pakilo nuo lovos ir pravėrė langą. Galėjai matyti žvaigždes ir pilnatį. Vasaros nakties vėsa po truputį keitė užsibuvusį karštį. Plaučiai džiaugėsi gaiviu oru. Vėjas, įsibrovęs į mūsų valdas, palietė gitaros stygas jas lengvai suvirpindamas. Mėlynas kaspinas siūbavo nuo kiekvieno vėjo gūsio. Šiurpo oda. Darėsi vėsu ir truputį nemalonu.

Laikrodis rodė trečią valandą. Miego vis dar nenorėjau. Katinas ramiai miegojo ir aš nenorėjau jo žadinti. Galvojau apie jūrą. Užpuolė nevaldomas noras pamatyti ją. Išgirsti. Atrodo vis dar girdėjau jūros ošimą įstrigusį atminty. Atvirukai su jūros vaizdu ir nuotraukos nedavė ramybės. Man jos reikėjo kaip niekad. Negalėjau to jausmo paaiškinti. Kaip ir negalėjau visko mesti ir išvažiuoti. Nors taip norėjau. Įsimylėjau jūrą pati to

nežinodama. Jūrą žiemos vidury ar vasaros naktį.

Žmogus vis dar nejudėdamas stebėjo mane. Bandė nuspėti apie ką galvoju. Ir aš nuoširdžiai norėjau jam papasakoti. Tačiau negalėjau. Atrodytų tai tik jūra, jokia čia paslaptis, bet kažkodėl negalėjau niekam nieko papasakoti apie šį savo norą, kuris atsirado staiga, be jokios priežasties. Tiesiog vieną rytą pabudusi jau žinojau, kad man reikia jūros. Labai reikia. Aš gyvenau vien mintimis apie ją. Su ja užmigdavau, su ja kėliausi. Atrodžiau taip pat, taip pat bendravau, valgiau, žaidžiau su vaiku, bet vidus buvo pasikeitęs. Ten buvo tik jūra. Tai jau nebuvau aš.

 

Čiūžt čiūžt čiūžt

   Čiūžt... čiūžt... čiūžt... Kažkas lėtai juda koridoriumi link kambario, kuriame esu, durų. Juda lėtai, vos vilkdamas kojas. Įsiklausau. Negirdėti daugiau nieko. Net savo paties kvėpavimo. Tik čiūžt čiūžt čiūžt. Kuo labiau artėjo garsas tuo kambaryje darėsi šalčiau ir tamsiau. Kažkas pasąmonėje kuždėjo, kad tas, kas yra už durų - ne žmogus. Padarui priėjus prie pat durų kambary jau buvo visiška tamsa. Negalėjai įžiūrėt net savo rankų. Atrodė, kad viskas išnyko. Net laikas, atrodo, pradėjo tekėti ne taip, kaip įprasta. O aš laukiau. Klausiausi spengiančios tylos ir laukiau kas bus toliau. Duris vis nesivėrė. Atrodė, kad ir padaras kažko laukia. 
   Kiek praėjo laiko? Nežinau. Gal penkios minutės, gal dešimt. Šioje erdvėje laikas nebeegzistavo. Buvom tik mes. Aš ir tas keistas padaras už durų. Mes abu kažko laukėm. Gal jis norėjo, kad aš atidaryčiau duris? Nežinau. Bet aš to nepadariau. Apsižvalgiau norėdamas įsitikinti, kad vis dar esu savo kambaryje. Besidairydamas pastebėjau pro durų plyšius į kambarį besibraunančius ilgus plonyčius siūlus. Atsitraukiau atgal tiek, kiek buvo įmanoma. Ir tada pastebėjau, kad kažkas čia jau nebe taip, kažkas pasikeitė. Prie durų, aklinoj tamsoj, stovėjo jis. Ne žmogus. Ne gyvūnas. Jis nebuvo panašus į nieką. Priminė beformę masę. Masę panašią į vaiduoklį. Vietoj veido jis turėjo kaukę. Mačiau tai, bet negalėjau įžiūrėt kokia būtent kaukė tai buvo. Čia vis dar buvo taip pat tamsu. Siūlai driekėsi iš padaro. Jie vos vos švytėjo, todėl prisimerkęs galėjau įžiūrėti kaip jie iš lėto tiesias link manęs. Oda ėjo šiurpas. Nors viduje nei kiek nebijojau. Nežinau kodėl, tačiau nebijojau. 
   - Mes turime ilgas rankas, - sušnypštė padaras. 
Bandžiau ką nors jam atsakyti, net negalėjau ištart nė žodžio. Viskas tirpo toje tirštoje tamsoje. Viskas prasmego joje. Aš net neįsivaizdavau ką jis norėjo tuo pasakyti. O "ilgos rankos" buvo jau visai arti. Atrodė tuoj tuoj pačiups. Prieš akis prabėgo įvairiausi vaizdiniai. Taip greitai, lyg stebėčiau juos iš metro vagono. 
   - Ko tu iš manęs nori? - pagaliau pavyko šį tą ištart. Jaučiau, kad padaras susimąstė. O gal tik apsimetė, nežinau. Norėjau gauti atsakymą, bet jis neskubėjo atsakinėti. Juk sprukti aš vis viena neturėjau kur. Stovėjau užspeistas į kampą. Siūlų galiukai jau lietė mano kojas. Mezgė voratinklį ant jų. Jaučiausi kaip musė prieš mirtį. Kažin ką jos galvoja prieš numirdamos? Nežinau laimei ar nelaimei, bet aš nebuvau musė. Ir numaniau, kad būtent dėl to mano mirtis bus kur kas ilgesnė. 
   Padaras vis dar tylėjo. Aš jau beveik praradau viltį išgirsti kodėl jis čia ir ko jis nori. Siūleliai jau siekė kelius. Dabar jau tikrai nepabėgsiu. Belieka susitaikyti. Štai čia viskas ir pasibaigs, raminau save. Jau tuoj tuoj. Bet padaras nusprendė praverti burną. 
   - Mes tavęs ieškojom. Tu nepriklausai šiam pasauliui. Mes atėjom tavęs pasiimti.
   - Kur? - paklausiau nustebęs, - Aš nenoriu niekur eiti, 
   - Ten, kur tau ir vieta. Tu jau praradai visus ryšius su šiuo pasauliu. Tavęs jau nebėra, 
   Daugiau nieko nespėjau pasakyti. Siūlai siekė širdies sritį. Lindo po oda. Aš nykau. Dariausi toks pats beformis kaip ir padaras atėjęs iš kitur. 
Viskas baigėsi. Kambarį apgaubė tamsa. Dar tirštesnė, nei buvo iki šiol. Nieko nebeliko. Tik paskutiniai mano neištarti žodžiai pakibo ore. 

Watashi no koto o wasurenaide. 

Nepamiršk manęs. Judėk, jei nenori išnykti. Judėk, kiek leidžia jėgos. Niekada nesustok.