Šimtas minučių gyvenimo

       Kas yra gyvenimas? Kai prabundi nuo paukščių čiulbėjimo/žadintuvo/kavos kvapo/kutenimo/lengvo bučinio į kaktą/šuns lyžtelėjimo/kaimynų balsų/muzikos? Kai vos vos pramerki vieną akį. Ir išlipi ta? ar ne ta? koja iš lovos. Užkaiti arbatinuką, kad galėtum pasidaryti vieną ar du puodelius kavos ar arbatos. Paskubomis gamini pusryčiams sumuštinius/kiaušinienę/blynus. Visko truputį daugiau, nei reikia gyvenant vienai. Po kelių ar keliolikos minučių jau bėgi iš namų ir pakeliui į universitetą ar darbą atsimeni, kad pamiršai išjungti lygintuvą. Mintyse bari save už tai ir žadi daugiau nieko neužmiršti. 

       Vis dar kaltini save ir lygintuvą. Per jį jau kelias minutes vėluoji. Niekas dėl to nesidžiaugia. Atsiprašai už pavėlavimą ir greitai įsitaisai savo vietoje. Laikas slenka lėčiau, nei norėtum. Pietūs dvyliktą. Lauki jų kaip išsigelbėjimo iš pačios savęs, iš nejaukumo. Nieko nepakeisi. Reikia laukti. Didžiulė dokumentų/konspektų krūva ant stalo slegia tave. Reikia imtis darbo. Kažkas kviečia tave prie lentos ar į direktoriaus kabinetą. Bijai, kad prisidirbai. Gauni dar daugiau užduočių. Matyt, vis gi ne ta koja išlipai iš lovos. Šiandien nesiseka. Akimirkai užsimerki. Tikiesi, kad kai atsimerksi jau bus beveik dvylika. Ir tu ramia širdimi galėsi palikti šią vietą bent valandai. Deja. Laikrodis negailestingas. Dar tik rytas. Nenorom nusišypsai kolegoms/grupiokams ir imiesi darbo. 

       Pietūs. Pagaliau. Anksčiau už kitus susirenki daiktus ir dingsti. Skubi į netoliese esančią jaukią kavinukę. Ir vėl užsisakai kavos/arbatos/sulčių. Ir bandelę. Pietumis to nepavadinsi, bet bent jau gali trumpam atsipalaiduoti ir pamiršti kas tavęs laukia po jų. Valanda pralekia greičiau, nei norėtum. Laikas grįžti. 

       Likusi dienos dalis praeina be nuotykių. Rutina. Darai savo darbą, nekreipi dėmesio į kitus. Lauki kada galėsi grįžti namo. Į savo butą. Kur tavęs galbūt laukia katinas/šuo/vyras. Deja tai ir vėl ne apie tave. 

       Pagaliau sulauki. Susidedi daiktus ir išeini. Pagaliau namo. Pakeliui sutinki benamį katiną. Paglostai ir jis tau sumurkia. Nuperki jam paėsti. Šitaip praleidi dar pusvalandį. Temsta. Namo eini pėsčiomis. Pavargai nuo šurmulio. Norėtum prisėsti kur nors trumpam, bet apsižvalgiusi suvoki, kad beveik priėjai namus. Surenki laiptinės kodą. Užlipi į penktą aukštą. Atrakini duris. Numeti sunkią rankinę į kampą ir planuoji pamiršti apie ją iki ryto. Nepasitinka niekas. Gali rinktis pati džiaugtis dėl to ar liūdėti. Laisvė tai ar vienatvė. 

       Renkiesi laisvę. Iš šaldytuvo išsitrauki butelį vyno ir taurę. Atsikemši. Įsipili. Išgeri. Tyloje. Stebėdama kaimynus. Taip, tai tikrai laisvė. Nusišypsai. Nusispiri aukštakulnius ir susikeli kojas ant stalo...

Jūra

                      Vasaros karštis sunkiasi pro užvertų langų, užtrauktų užuolaidų plyšius. Šiame mieste naktis. O kažkur aušta rytas. Kažkur žmonės apsivilkę nuobodžius kostiumus skuba į nuobodų darbą. Automatiškai linkčioja vieni kitiems. Mintyse galbūt keikia. Kažkur vyksta gyvenimas.

                      Galvojant apie tai tyla dar stipriau užgulė ausis. Pilnaties šviesa kartu su karščiu kankino mane. Siundė nemigą. Laikrodis mušė vidurnaktį. Tyliai skimbčiojo vėjo supamas varpelis. Šalia, kitame lovos gale sėdėjo didelis šešėlis. Žinoma, tai buvo žmogus, tačiau įžiūrėti jo buvo neįmanoma. Gudriai pasislėpęs nuo mėnulio šviesos jis džiaugsmingai pūtė oro burbulus. Įsiklausęs galėjai nuspėti kaip, atsimušę į nematomus naktyje objektus, jie sprogsta. Sprogsta virsdami mažyte dėme ant grindų, baldų, lubų.

                      Šešėlis sukikeno. Taip vaikiškai ir nerūpestingai, nors pats buvo jau seniai suaugęs. O aš stebėjau jį ir ramiai šypsojaus. Nusišypsojo ir jis. Jaučiau tai. Jo jūros spalvos akys iš tamsos žvelgė į mane. Luktelėjęs dar minutę jis pasislinko arčiau manęs. Dabar jau galėjau jį matyti. Mėnulio šviesa dailiai apšvietė jo veidą. Jis vis dar paslaptingai šypsojosi. Norėdama galėjau jį paliesti, tačiau likau savo vietoje. Nejudėjo ir jis. Tik stebėjo mane nė minutei nenuleisdamas akių. Jo kaktą dengė mažyčiai prakaito lašeliai. Kambaryje buvo tvanku.

                      Žmogus neskubėdamas pakėlė ranką. Akimirkai sudvejojęs ar verta, vos liesdamas, pirštų galais perbraukė mano plaukus. Plačiai plačiai nusišypsojo. Padėjęs burbulų buteliuką į vietą, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių, sunėrė mūsų pirštus ir sukikeno. Apsižvalgiau aplink. Šalia manęs gulėjo pagalvė, greitai paėmusi ją sviedžiau į jį. Iš po pagalvės pasigirdo garsus juokas ir urzgimas. Mano žmogus apsimetė liūtu. Liūtu, kurį aš jau gana ilgą laiką mėginau prisijaukinti kaip mažą naminį kačiuką.

Netrukus urzgimą pakeitė murkimas iš malonumo, kai aš vėliau jo juodus plaukus. Tokius juodus, kaip naktis. Kaip mano katinas. Katinas ir liūtas. Dvi poros žalių akių.

Po lova kažkas sujudėjo. Maža juoda letenėlė išlindo iš po jos ir savo aštriais nagais drėkstelėjo man per koją. Aiktelėjau ir iš po lovos ištraukiau mažą juodą kačiuką. Žvilgtelėjęs į mane nepatenkintu žvilgsniu kurį laiką mąstė. Nežinau apie ką, bet galiausiai nusprendė likti miegoti ir susiraitė ant mano kelių.

Mano žmogus nebegalėjo ištverti karščio tvyrančio kambaryje. Oras nejudėjo. Jis pakilo nuo lovos ir pravėrė langą. Galėjai matyti žvaigždes ir pilnatį. Vasaros nakties vėsa po truputį keitė užsibuvusį karštį. Plaučiai džiaugėsi gaiviu oru. Vėjas, įsibrovęs į mūsų valdas, palietė gitaros stygas jas lengvai suvirpindamas. Mėlynas kaspinas siūbavo nuo kiekvieno vėjo gūsio. Šiurpo oda. Darėsi vėsu ir truputį nemalonu.

Laikrodis rodė trečią valandą. Miego vis dar nenorėjau. Katinas ramiai miegojo ir aš nenorėjau jo žadinti. Galvojau apie jūrą. Užpuolė nevaldomas noras pamatyti ją. Išgirsti. Atrodo vis dar girdėjau jūros ošimą įstrigusį atminty. Atvirukai su jūros vaizdu ir nuotraukos nedavė ramybės. Man jos reikėjo kaip niekad. Negalėjau to jausmo paaiškinti. Kaip ir negalėjau visko mesti ir išvažiuoti. Nors taip norėjau. Įsimylėjau jūrą pati to

nežinodama. Jūrą žiemos vidury ar vasaros naktį.

Žmogus vis dar nejudėdamas stebėjo mane. Bandė nuspėti apie ką galvoju. Ir aš nuoširdžiai norėjau jam papasakoti. Tačiau negalėjau. Atrodytų tai tik jūra, jokia čia paslaptis, bet kažkodėl negalėjau niekam nieko papasakoti apie šį savo norą, kuris atsirado staiga, be jokios priežasties. Tiesiog vieną rytą pabudusi jau žinojau, kad man reikia jūros. Labai reikia. Aš gyvenau vien mintimis apie ją. Su ja užmigdavau, su ja kėliausi. Atrodžiau taip pat, taip pat bendravau, valgiau, žaidžiau su vaiku, bet vidus buvo pasikeitęs. Ten buvo tik jūra. Tai jau nebuvau aš.