2013.10.10

     Galu gale visi išeina. Tu vienas. Visiškai vienas šiame pasaulyje. Nieko nėra. Rėk, jei nori. Niekas neišgirs. Per ištisus tūkstantmečius persismelkia liūdesys.

     Krečia šiurpas.

     O už lango ruduo. Po truputį šąla siela. Ir nešildo nei arbata, nei pledas. Žmonių nėra. Tik tyla ir mėnulis viską žino. Nuo šios tylos plyšta stygos ir dūžta langai. Kažkur sprogsta planetos. Galbūt. O gal ir ne.

     Greitai vasaris. Ir amžinai šlapios kojos.

     Šiandien, kaip ir kasdien - mirtis. Miršta nukritę lapai. Iki vasaros. Ir niekam nerūpi ką tu dabar jauti. Ir kur eini. Kam svajones paverti dūmais. Ir kam renki į rūką į skylėtas kišenes...

Septyni drambliai ir drakonas.

                     Visą dieną lyja. Lietaus lašai plauna mano kambario langus. Vieniša gėlė vienišam vazone... Stebi tą apsiniaukusį dangų. Verkiantį dangų. O gal tiesiog suplyšusį? O gal kažkas jam sudaužė širdį? Kartais, kai labiausiai skauda mes tylim. Tylomis liejam ašaras, slėpdami jas nuo visų kitų. Šildomės didžiuliu kiekiu arbatos. Ir paslapčia svajojam apie apkabinimą. Bet niekam niekada to nepasakysim. Sako, kai lyja ateina mirties angelas ir brazda mažieji žmonės. Ir visai nesvarbu, kad niekas manęs nesuprato.

                      Sapnuoju neaiškius, nevisai košmariškus sapnus. Ir nustembu gavusi žinutę "myliu". Tada, kai mažiausiai tuo tikiuos. Be jokių klausimų. Tiesiog, galbūt kažkas kažką myli. Be jokių įrodymų. Ryte viso to lyg nebuvę. Ir nesuprantu kur sapnas, kur realybė. O mintyse sukasi žodžiai "noriu, kad kas nors mylėtų mane taip, kaip aš myliu pavasarį". Dar norėčiau mokėti rašyti. Nesvarbu ką ir kam. Tiesiog rašyti. Niekieno netrukdoma. Apsigaubus muzika. Kai daugiau nieko nėra.

                      Kažkas ten aukštai sprendžia viską už mus. Nežinau kas jis. Bet turbūt jis yra. Kiekvienam savas. Kartais noriu, kad pasaulis pamirštų mane. Nerašytų nei žinučių, nei laiškų, neskambintų. Septyni drambliai ir drakonas saugo mano laimę kažkam.

                      Slepiu jausmus, nenoriu, kad kas nors žinotų. Tik bildukas naktimis mato mano nemigą. Ir pilnatis, šviečianti tiesiai į mano langus. Pilnatis viena žino viską apie mus. O mes apie ją nežinom nieko. Kodėl kartais taip sunku ištart, atrodo, paprastus žodžius? Myliu. Pasiilgau. Man tavęs reikia. Kodėl mus pripažįsta tik tada, kai jau mūsų nebėra kažkieno gyvenimuose? Kodėl tik tada žmonės supranta ką jaučia? Kodėl tik tada, kai dažniausiai jau būna per vėlu? Pavasaris netrunka amžinai...

OM

Nublukusiose rudens gatvėse spalvoti bėgikai.

Ir ataušusi netyčia arbata.

Filosofija, visai nepadedanti mąstyti.

Iki pat ryto tuščia galva.

                 Raudonu kaspinu, kabančiu virš durų, tikiuosi prisišaukti laimę į namus. Gražius sapnus. Ir tylą. Ir ramybę. Mandarinais kvepiančiais pirštais pinu plaukus. Veju baubus.

                 Kasdienybė įgauna rytietišką atspalvį. Raudonai juodą. Ir trisdešimt trypiančių porų kojų. Drebina mintis. Pilkai spalvota ateitis kažkur už kampo seno namo tyko. Galbūt manęs. O gal... Spynom sukabintom ant tiltų. Daugybe inicialų. O mūsų likę tik pirštų antspaudai ant didmiesčio turėklų. Gaudžia varpai...

                 Skaičiuojam laimę ir nesėkmes. Su kažkieno įkvėpimais. Pamiršę savuosius. Neliečiamos stygos. Apdulkėjęs laikas. Kaip mažas, nuskriaustas vaikas.

                 Pentagramos, ritualai ir biblijos. 

2013,12,05

     Citrinos kvapo arbata. Su šokolado prieskoniu. Ir šalti vėjo gūsiai karts nuo karto perpučiantys skylėtas pirštines. 

     Raktų skambesys ir pažįstamos durys. Plaukuose sniegas. Arbata beveik atšalo. Ant langų dūmai. Piešiu miesto kontūrus ant aprasojusio stiklo. Iki aušros. Kuri dabar ateina per vėlai. Ir rašau. Kaip visada ne laiku. Tada, kai negalima rašyti. Lūžta žvakės. Ir tik karšto vandens srovės pripildo mane šiluma, kurios šią žiemą taip trūksta.

 Pora mėlynų akių. Nesuprantančių. Šio pasaulio. Ir manęs. O man jau nebešalta ir nebebaisu. Kojos seniai sušlapo dėl vakarinių pasivaikščiojimų per balas. 

Padovanok man Kalėdoms šiltas kojines ir puodelį karšto šokolado. ^^

Dvi naktys ir dvi dienos

           Savaitė šalčio. Savaitė žiemos. Įsipinusios į plaukus dar prieš iškrentant pirmosioms snaigėms. Kaip vienišo vilko kaukimas naktyje. Be pilnaties. Be žvaigždžių.

           Sušalę pirštai. Dvi valandos tarpdury. Beieškant gyvenimo prasmės smaigstant vinis į kaimynų padangas.

           Sakei, kad tai karma.

 

Drebančios kojos. Iš jaudulio. O mintyse, kaip mantros, kartojami heroglifai, kurių dalis, lyg senoviški raštai, išsitrynė iš atminties ir pasislėpė pasamonėje. Nepavyksta surast.

           Kartoju burtažodžius ir jau laukiu pavasario. Bent trupučio šilumos iš dangaus ar sapnų.

           Antroji aš rauna ramunių žiedlapius su klausimais „reikia“ ar „nereikia“. Beveik kaip „būti“ ar „nebūti“.

           Ką sako kortos? Jų nebėra. Išnyko paslaptys iš raganų sapnų. Baltai – juodų sparnų.

           Žengiu į mišką. Savo sielos ir tavų akių.

           Nespoksok pro rakto skylutę. Pakenksi savo angelui, pamesi kelią į namus. Jei dar juos turi.

           Vaiduoklių namai visur ir niekur.

           Griuva dangus. Galvokim norus.

Galbūt?

     Jeigu tu tikrai to nori... prisimink

Tau teks kiekvieną rytą matyti mane išsiblaškiusią, nesusišukavusią ir piktą...

Su tavo marškiniais ir amžinu noru miegot toliau

Ir karts nuo karto kažkuo sergančią...

Gersi kavą/rūkysi/juoksies

Kol aš ieškosiu savo batelių ar sijono ir keiksiu visą pasaulį

O vėliau, vis dar apsimiegojusi, per dvidešimt minučių 

Aš prisiminsiu, kad šiandien šeštadienis ir man niekur nereikia skubėt.

Ir kiekvieną rytą beveik tas pats

Aš apsivilkusi tavo marškinius slankioju po butą

Basa, pasišiaušusi

Keikiu rytą, o kartais ir visus šiame pasaulyje

     Tau teks mane mylėt,

Net pykstantis ir ruošiant stiprią kavą rytais.

Ir aš liksiu su tavimi ne mėnesiui, ne gyvenimui

O truputi ilgiau

     Galbūt amžiams...

Halloween

     Daugybė išsidažiusių veidų. Pabaisų - apsimetėlių. O kažkur tarp jų klaidžiojančios tikros šmėklos neprašo saldainių. Jos gąsdina nemokamai. 

Visada mėgau tokius vakarus. Su jau tūkstančius kartų matytais vaikiškais filmais apie raganas. Su lietum už lango. Ir daugybe žvakučių kapinėse. O man gera sėdėt šiltuos namuos su puodeliu arbatos ir klausytis vėjo ir šunų staugimo. Ir būtinai reikia turėt saldumynų. Susikus į pledą ir žiūrint siaubo filmą. 

O vėliau kažkam visą naktį neleist užmigt, nes vienai baisu. 

Mūsų vaiduoklių baidyklė liko kažkur toli. Vieniša, siūbuojanti po lubomis nuo nematomo vėjo...

Haru :3

Gatvės. Gatvės. Gatvės. Nesimiega.
O užmigus nebegaliu sustot. Uždegu ir stebiu save iš šalies.
Iš šalies. Žaizdos. Neužgijo.
Kas? Vėl atgijo šešėliai.
Buvo. Mylėjo. Pamiršo. Paliko.
Ten.
Aš nebegrįšiu. Ir vėl nebebus pavasario.
Aš pakilsiu.
Aš jau nebijau aukščio.
Aš nenoriu, kad tu
Aš nenoriu, kad aš
Valandomis, žodžiais kamuotume save...
Sėlina naktis.
Garsai žaidžia slėpynių.
Saldūs kišiai. Slepiasi.
Jų nepasieksi.
Galima juoktis, nenusileisti.
Sunku suprasti, bet lengva atspėti.
Kad aš nebegrįšiu. Ir vėl nebebus pavasario.
Neištrint to, kas buvo.
Vel vytis, laiko nelaukt.
Galima sudegti, nesuspėti, nesudainuoti.
Nepavyti, nesužinoti, pasimesti.
Galima juoktis, nenusileisti...

Į kiekvieną atsakymą turiu dar vieną klausimą.
Klausimai. Paklausk manęs:
Kur tu? - Niekur. Aš einu į niekur.
Taip. Dega laidai. Tai tiesa.
Sausas vanduo. Begalinė nata.
Paklausk manęs:
Kas tu? - Niekas. Bet aš čia. Amžiams.
Aš grįšiu.
Ir vėl ateis pavasaris.

Randai.

          Baubai iš mano baisiausių košmarų, kurių beveik nesapnuoju, išlindo į dienos šviesą. Šiurpas krečia... Kesinasi į mane. Tiesia savo ilgus nagus į mano kasdienybę, į mano ramybę. O aš negaliu žiūrėti jiems į akis. Jie nepaleis. Tapsiu tokia, kaip jie. Baisi ir nesuprantama nakties būtybė.
          Jie šnypščia naktim iš po lovos ir gąsdina nebūtais dalykais. Bijau įžengt į namus, kur pilna jų, ir niekas daugiau nelaukia. Šalto oro gūsiai apgaubia kūną ir leidžia suprasti, kad mano gyvenimas nebepriklauso man. Kažkas jį paskolino toms bjaurybėms. O jie džiaugias nauju žaisliuku. Dar šiltu.
          Pririšo siūlus prie visų galunių ir tampo kaip marionėtę. O aš beviltiškai ieškau žirklių. Kartais laisvė yra svarbiau už viską. Net jei vien tam, kad neskaudėtų. Išmokt prie nieko neprisirišt, nieko nelaukt, nieko nesiilgėt ir nesitikėt. Taip kartais geriau. Paprasti praeiviai nepastebi randų ir žaizdų paliktų gyvenimo. O kiti sako, kad žmogus nejautęs skausmo, neįdomus, nes nežino kas yra tikras džiaugsmas...

Om nom nom

    
     Sėdžiu ant debesies krašto ir kramtau žvaigždes. Lėtai. Mėgaujuos. Kažkur žiūrėdami į mėnulį staugia vilkai. Netoliese sėdi mažas susigūžęs Buda. Varto savo gyvenimo knygą ir užrašinėja kažką ateities kartoms. Karts nuo karto bandydamas nuleist mane ant žemės.

     O kažkur tarp stuburo slankstelių auga sparnai. Vaivorykštės spalvų plunksnom puošias. Kankina ir džiūgina. Ruošia skrydžiui. Į pačias sielos gelmes. Lyg į giliausią jūrą. Juodžiausią dugną.

Verčia ilgėtis saulės šilumos.

     Buda šypsos. Jis jaučias tai seniai patyręs. Išgyvenęs. O aš kaip vaikas. Laukiu kažko naujo ir dar neatrasto. Kaip ilgiausią metų naktį paslaptingo paparčio žiedo paieškų. Renku dovanas, amuletus ir rūpužes.

 Kaip raganos burtamsruošiasi.

     Ir mėtų žiedais puošiu savo plaukus. Buda paslapčia stebi ir vis kažką užsirašinėja gudriai šypsodamasis. Kažką sugalvojo. O aš ant medinių lentelių rašau užkeikimus ir burtus. Bandau prisišaukt laimę. Galvodama apie tai, ką turėčiau savyje pakeist, kad maži sparnai nenulūžtų nuo per didelio liūdesio ir randų svorio.

 

2013, 07, 25.  03:18 PM.

 

 

 

 

 

 

Aishiteru.

Plyšta debesys. Dangus verkia tūkstančiais lašų ant mano lango. O mes teisiam kitus, nežinodami likimo. Nei jų, nei savo. Su viltimi tiesiam rankas į dangų, o iš ten mums atsako, kad nuoma per daug brangi.

 

Sumiauksi katinas. Sublyksi žaibas. Akimirkai atrodo, kad pasaulis baigės.

 

Kažko ilgiuos. Senais laiškais. Paklidusiais.

Senom žinutėm, kurios jau nebešildo.

Naktim vienatvės. Pilnaties. Be meilės.

Kažkuo, kas verčia mėgti šaltį ir bijoti laimės.

 

Kolekcionuoju pienes. Ir mažas svajones. Pavirtusias lengvom, mažytėm abejonėm. Ir senus laikrodžius, pamiršusius skaičiuoti. Sustingusius laike...

<Jau galima kremuoti...>

 

Ir vis dar lyja. Kažkur, iš to plataus dangaus. Galbūt po juo, į tokį patį lietų, dar žiūri akys man kažko labai brangaus.

Ir mintyse aš tyliai jam kartosiu "Aishiteru". <3

 

 

Buda šypsos.

 

- Tu vis dar rašai?

- Taip. Kartais. Truputį. Naktį. Iš nematomų siūlų pinu mintis. Laukiu kol prašvis. Ir paslapčia stebiu šikšnosparnius.

 

O kažkas po mano langais aukoja save Dievams.

 

Šimtams. Ar tūkstančiams. Nematomų būtybių. Lenkiuos. Ir aš. Už tai, kas neįvyko.

Harmonija. Ir dar du amuletai. Apsaugot, rodos, daug nuo ko galėtų.

 

Mintys pinas. Po truputį. Kaip iš senos prisiminimų dėžutės. Senų draugų potėpiais, juodai - baltom nuotraukom. Piešiniais. Svajonėm, kurios neatleis. Kovos menais. Nubrozdintais delnais. Išpapšytais langais. Ir sienom. Ir juodo juodo katino murkimu.

 

Buda šypsos.

 

 

 

 

Memories

Senom gatvelėm renku prisiminimus saujon.

Išbarstytus.

Laiko užpustytus.

Išnešiotus paukščių vėjo takais.

Užstrigusius medžių šakose su aitvarais.

Pradingusius kartu su vaikišku juoku ir ašarom.

Likusius randais ant kelių bei plaštakų.

Pavirtusius senais laiškais kaimynų pašto dėžutėje.

Paliktus po medžiais prie garažų spynos rakto skylutėje.

Pirmaisiais dūmais išsisklaidžiusiais su mūsų norais.

Svajojom tapt kažkuo,

Bet daugelis pavirto klounais...

Senuose lapuose slepias užrašai. Lyg po devyniom spynom. Nuo svetimų akių. Kad nesuteptų nešvariais pirštais čiupinėdami mano likimą. Galbūt kada atras dar pirštai laisvos vietos. Parašys porą sakinių. Ir vėl paslėps. Sukraus viską į prisiminimų stiklainį. Padės kažkur rūsio gilumoj. Ir užrakins duris...

Malda.

Laikrodis išėjo iš proto. Nors išimtos baterijos, jis toliau negailestingai skaičiuoja laiką. Kažkas išėjo. Pabėgo iš namų pirštai ir juokas. Ir išsiderinusios stygos. Dabar einam pro šalį. Žiūrim į senus langus, kuriuose atsispindi mūsų veidai. Mūsų svajonės ir pokalbiai. Arbatos kvapas. Ir du katinai. 

Dangus pakeitė spalvą. O pokalbius - tyla. Tik girdisi kaip tyliai, grubiai glamžomas popierius. Po to, kai nesigavo kažko užrašyti. Kažko nupaišyti...

<Paišom ant savęs. Gyvenimo dažais. Priminimus, ką dar turim nuveikt.

Klijuojam nuotraukas ant sienų, nors nekenčiam fotografijos,

Svajojam tapt didžiais, bet paslapčia tyliai keikiamės.

Sapnai seniausiai pavirto nuotykiu. Kažkuo, kas naktį tyliai glosto siaubo potėpiais. Pašiaušia odą, ir noris klykti. Bet pabudus supranti, kad tai dar ne tavo realybė. Nors mažai trūksta. Tik vieno burto. Nutrūkusio raudono siulo. Trijų raganių magija sugriuvo. Jautiesi kaltas. Dėl visko kas įvyko. Dėl to, kad tavo siela eilinį syk suklydo...>

Stebiu beveik jau pilnatį. Ir vėl meldžiuos. Mėnuliui. Už tai, kad viskas grįžtų.