Haru :3

Gatvės. Gatvės. Gatvės. Nesimiega.
O užmigus nebegaliu sustot. Uždegu ir stebiu save iš šalies.
Iš šalies. Žaizdos. Neužgijo.
Kas? Vėl atgijo šešėliai.
Buvo. Mylėjo. Pamiršo. Paliko.
Ten.
Aš nebegrįšiu. Ir vėl nebebus pavasario.
Aš pakilsiu.
Aš jau nebijau aukščio.
Aš nenoriu, kad tu
Aš nenoriu, kad aš
Valandomis, žodžiais kamuotume save...
Sėlina naktis.
Garsai žaidžia slėpynių.
Saldūs kišiai. Slepiasi.
Jų nepasieksi.
Galima juoktis, nenusileisti.
Sunku suprasti, bet lengva atspėti.
Kad aš nebegrįšiu. Ir vėl nebebus pavasario.
Neištrint to, kas buvo.
Vel vytis, laiko nelaukt.
Galima sudegti, nesuspėti, nesudainuoti.
Nepavyti, nesužinoti, pasimesti.
Galima juoktis, nenusileisti...

Į kiekvieną atsakymą turiu dar vieną klausimą.
Klausimai. Paklausk manęs:
Kur tu? - Niekur. Aš einu į niekur.
Taip. Dega laidai. Tai tiesa.
Sausas vanduo. Begalinė nata.
Paklausk manęs:
Kas tu? - Niekas. Bet aš čia. Amžiams.
Aš grįšiu.
Ir vėl ateis pavasaris.

Randai.

          Baubai iš mano baisiausių košmarų, kurių beveik nesapnuoju, išlindo į dienos šviesą. Šiurpas krečia... Kesinasi į mane. Tiesia savo ilgus nagus į mano kasdienybę, į mano ramybę. O aš negaliu žiūrėti jiems į akis. Jie nepaleis. Tapsiu tokia, kaip jie. Baisi ir nesuprantama nakties būtybė.
          Jie šnypščia naktim iš po lovos ir gąsdina nebūtais dalykais. Bijau įžengt į namus, kur pilna jų, ir niekas daugiau nelaukia. Šalto oro gūsiai apgaubia kūną ir leidžia suprasti, kad mano gyvenimas nebepriklauso man. Kažkas jį paskolino toms bjaurybėms. O jie džiaugias nauju žaisliuku. Dar šiltu.
          Pririšo siūlus prie visų galunių ir tampo kaip marionėtę. O aš beviltiškai ieškau žirklių. Kartais laisvė yra svarbiau už viską. Net jei vien tam, kad neskaudėtų. Išmokt prie nieko neprisirišt, nieko nelaukt, nieko nesiilgėt ir nesitikėt. Taip kartais geriau. Paprasti praeiviai nepastebi randų ir žaizdų paliktų gyvenimo. O kiti sako, kad žmogus nejautęs skausmo, neįdomus, nes nežino kas yra tikras džiaugsmas...

Om nom nom

    
     Sėdžiu ant debesies krašto ir kramtau žvaigždes. Lėtai. Mėgaujuos. Kažkur žiūrėdami į mėnulį staugia vilkai. Netoliese sėdi mažas susigūžęs Buda. Varto savo gyvenimo knygą ir užrašinėja kažką ateities kartoms. Karts nuo karto bandydamas nuleist mane ant žemės.

     O kažkur tarp stuburo slankstelių auga sparnai. Vaivorykštės spalvų plunksnom puošias. Kankina ir džiūgina. Ruošia skrydžiui. Į pačias sielos gelmes. Lyg į giliausią jūrą. Juodžiausią dugną.

Verčia ilgėtis saulės šilumos.

     Buda šypsos. Jis jaučias tai seniai patyręs. Išgyvenęs. O aš kaip vaikas. Laukiu kažko naujo ir dar neatrasto. Kaip ilgiausią metų naktį paslaptingo paparčio žiedo paieškų. Renku dovanas, amuletus ir rūpužes.

 Kaip raganos burtamsruošiasi.

     Ir mėtų žiedais puošiu savo plaukus. Buda paslapčia stebi ir vis kažką užsirašinėja gudriai šypsodamasis. Kažką sugalvojo. O aš ant medinių lentelių rašau užkeikimus ir burtus. Bandau prisišaukt laimę. Galvodama apie tai, ką turėčiau savyje pakeist, kad maži sparnai nenulūžtų nuo per didelio liūdesio ir randų svorio.

 

2013, 07, 25.  03:18 PM.