Niekur yra čia.

Niekur yra čia. 

Daug minčių. Mažai žodžių.

Dar mažiau veiksmų.

Žinai, jei nori eit greitai - eik vienas.

Jei nori eit toli - einam kartu.

Petys į petį. Per ugnį ir ledą. Atmerktom akim. Ištiestom rankom. Nuoširdžiom šypsenom. Pasauliui.

Kuo gali padėti angelas, kai jo žmogui nieko nereikia?

Dabar kai reikia apkabinimo tiesiog einu užkaisti arbatos.

Kas vakarą meldžiuos. Savo angelui.

Laukiu lietaus. Vidurnaktį. Ir šimtų lašų ant mano lango.

Sėdint nuleidus kojas per kraštą. Iš penkto aukšto.

Gyvenimas kaip miražas.

Eini į kažką. Kai tas kažkas yra niekas ir niekur. Nieko nėra. Nei tavęs. Nei manęs. Nei praeities. Nei dabarties. Nei ateities.

Tik laiko dulkės.

Laiko, iš kurio tikimės tiek daug. Negaunam nieko. 

Laikrodžio rodyklės rado viena kitą ir liko kartu amžiams.

Laiko nebėra.

Tik baltas lapas. Vietoj gyvenimo. Kuriame galėčiau nupiešti laimę.

 Savo. Tavo. Mūsų.

Aukščiau už dangų.

O žinai, gal pasidarom namelį medyje? Ten aukštai aukštai. Aukščiau už debesis? Kur nepasiektų jokios piktos rankos. Ir raktą nuo tų stebuklingų durų turėtume tik mes. Gerai? Tai tarsi užkalbėjimas, kaip pasakoje. Slaptažodis, kurį ištarus atsivertų visos durys. Pildytusi svajonės. Ir netyčia atrasta pašto dėžutė. Niekam nematoma. Siųstų laiškus brangiems žmonėms. Ir Kalėdų seneliui, kuriuos jau beveik niekas nebetiki. Iš debesų krentančios baltos snaigės nusineštų šaltį ir skausmą. Tyliai į tolį. Ir būtinai šalia būtų supynės. Mokančios mus skraidyti. Be sparnų, be lėktuvų. Ir vienintelis skausmas kurį jaustume būtų nubrozdinti keliai. Ne širdis. Ir dar mes visada turėtume šokolado. Visokių rūšių. Visoms progoms. O sienos būtų nukabinėtos piešiniais, nuotraukomis bei minčių nuotrupomis. Ir daug stiklainių. Su uogiene. Ir svajonėm. Ir daug didelių meškinų. Smilkalų. Ir žvakių. Gitara, skleidžianti gražiausius garsus. Naktimis lankytų tik gražūs sapnai. Kad galima būtų gerti arbatą be cukraus. Kad užgęsus šviesoms tamsa nebaugintų. Tik jaukumas. Šiluma. Ir jokios rytojaus baimės. Svajones. Gal. Kada. Nors. Išsipildys. 

Tiesiog aš...

Dėlioju mintis. Žodžius. Eiles.

Renku jausmus.

Gaudau žvaigždes.

Galvoju norus.

Pildau svajones.

Pasteliniais dažais užpaišau abejones.

Meldžiuos menuliui.

Bet laukiu saulės.

Staugiu kaip vilkas

Prieš melą ir apgaules.

Įkvėpti. Paskutinį. Kartą.

                      

           Debesys. Sunkesni už patį dangų. Sunkesni už mintis. Ir už snaiges plaukuose. Sunkesni už svajones. Kurios dabar rūpi mažiau nei prisiminimai. Drugelių skeletai tarp šonkaulių. Burtai nepadeda jų atgaivint. Ir jie nebegrįš pavasarį. Žvaigždės, kaip visad, kris rugpjūtį. O aš nebeturėsiu norų. Nei tau, nei sau. Šokoladas. Gal bent truputį saldumo į gyvenimą. Ir klijai. Kuo stipresni tuo geriau. Kad daugiau nedužtų. Tas, ko nenupirksi parduotuvėje. Nepasiskolinsi. Neišmesi. Nesulopysi. Nes skylė niekada neužsitrauks iki galo. Ją visada jausi kažkur gilumoje. Žodžiai kaip peiliai. Sminga giliai į kūną. Ir vienintelis noras - pasiversti dūmais. Įkvėpti giliai į plaučius ir iškvėpt su visais jausmais. Kad neliktų nieko.  Nieko. Visiškai. Išdegint sielą ir širdį. Sutrypt viską kas buvo. Kartu ir save. Kad nebebūt. Išgaruot. Nusėst kažkieno plaučiuose. Ir galbūt pasilikt ten amžinai...