121

Rytas.

Pažadina verkiantis spalis,
Ledinė žemė ir drėgmės kvapas.
Visur.

<Štai jūs išeinat į gatvę. 
Dviese.

Ir išvažiuojat namo. 
Vieni.>

<Štai jūs tampate paukščiais.
Vėjyje.
Auksu šakų,
Savo žingsnių garsu.>

Kiekvienas sėdi kaip statula prie lango -
Vis dar šiltas nuo alkanų lūpų,
Rankų,
Kvapo,
Šlapių plaukų.
Naktis išsilieja dėmėm nuo vyno,
Vyno, kurio net nebuvo.
Lietaus garsais.

Spalis 
Teka 
Lietvamzdžiais.

Kiekvienas nemiega savo šaltoje lovoje,
Rankomis ieško mylimų pečių,
Ausų,
Kojų pirštų,
Menčių...

Štai jūs skaičiuojat dienas, kurios sunkios kaip švinas,
Kad išgyventumėt
Iki susitikimo...

*

Jei galėčiau vandenynui dar kartą sugalvoti norą
Aš norėčiau tavęs šalia
Kartu už rankų
Druska. Bangos. Saulėtekiai. Saulėlydžiai.
Niekur neskubėt
Diena po dienos

Jei galima mums čia pasilikt
Arba kaip pas juos čia senstama
Basomis per smėlį,
Sapnuoti apsikabinus
Nieko neieškot
Tiesiog gyventi dviese

Jeigu galima ieškoti savo vėjo
Aš viską taip, turbūt, ir palikčiau
Man velniškai tavęs trūksta
Ir šiam, ir anam pasauly

Aš beprotiškai sena jūra
Jau pats laikas būtų tapt vandenynu
O aš vis grožiuos bangomis
Ir vis laukiu tavęs.

-

Mano, neturinčiuose prasmės, eilėraščiuose
Tu randi savo atspindžių
Kaip taip gyvent
Ir kam tau su kažkuo miegot
Kovoti su nuobodulio jausmu
Viantvė - išeitis
Kai kažkas užgęsta akyse

Nėra tokių miestų, kurių kampuose gali paprastai paslėpti nusivylimą
Nėra tokių salų, kuriose visą laiką vyksta karnavalas
Nėra vaistų nuo kvailumo, baimės, kilpos ir išskaičiavimo
Nėra jų, net jei aš tau pameluočiau

Pabėgt nuo savęs, papasakot, kaip viskas buvo
Mylėti nemylimus, ar tikėti savo žvaigžde
Šių nepakeičiamų sprendimų
Milijonai, brangusis
Ir kaip tai nutiks
Tu turi išsirinkti pats.

Mano, neturinčios prasmės, eilės
Šauksmas, raštas, šokiai
Ir turbūt, tu neturi to žinoti
Bet
Gyvenimas per trumpas,
Kad per naktis miegotum su nemylimais.

/

o dabar viskas, ko reikia jai - šis berniukas.
laikas palauks.
ji priglaudžia jį, ir jis murkia, kaip katinas.
jis kvepia medumi ir bangomis.
jai, atrodo, penkiolika. liepa, dusina karštis.
druska ant lūpų, ant kaktos antspaudas -
jo vėsi žymė...
jai, atrodo, jau nesvarbu. kartoja: savaime praeis.
ir dienos, kaip karoliai, spindi,
ir virsta piešiniu -
petys, ranka, gurkšnelis vyno, netikėtas lietus, tušti kiemai...
jis šypsosi, šmaikštauja,
kai jie kartu - visi sustoja ir nutyla.
jai atrodo penkiolika... ar?
seniai virš keturiasdešimties, kas per velnias.
žila sruoga prie smilkinio, ir laikas teka, kaip vanduo
tarp pirštų, plaukų,
išdegusių blakstienų.
o jis žiūri nematydamas kitų veidų,
ir bijo naktimis miegot -
drebulys, greitėja pulsas.
ir kūną suriša su kūnu jūros virve, banginio ūsu.
jis sako jai: tu - mergaitė.
netikėk nei veidrodžiu, nei žmonėmis.
ir aš myliu tave
ir nesvarbu, kiek mes kartu išbūsim.

.

Aš žiūriu į tave
Ir man norisi, kad mes būtume artimesni
Kad būtume gyvi
Kad būtume vienas kitam brangesni,
Nei mašinos, daiktai ir atsitiktiniai keleiviai
Kad sau, ne kitiems kartais būtume griežtesni
Aš noriu, kad mes bent truputį būtume lengvesni
Kad būtų apie ką kartu patylėti
Kad nepamirštume kaip juokaut
Kad viduje mums kasmet sukaktų 18
Nors ištikrųjų būtų jau 200
Nes kitaip kam?

Aš žiūriu į tave
Ir noriu, kad būtume arčiau
Iš tikrųjų.

.

O tu nežinojai, kaip ateina senatvė –
Kai viskas kvepia korvaloliu,
Kai visai negalima juoktis,
Jei nenori išprovokuoti kosulio priepuolio,
Kai akiniai artumui ir toliui,
Vieni tam, kad surastum kitus.

O tu negalvojai, kad netikri dantys
Pasiglemžia pusę maisto skonio,
Kad pirštai tinsta taip, kad žiedai
Atrodo juose įaugę amžiams,
Kad užmiegi vidury puslapio,
Veiksmo filmo, net pokalbio,
Neprisimeni žodžių „diržas“ ar net „skarelė“,
Kai bandai paaiškinti, ko ieškai.

Mes jauni, išdidūs kvailiai,
Laimingi tinginiai.
Iki pirmų rimtų pagirių
Mums lieka po keturis metus,
Iki pirmo insulto – dvisešimt aštuoni,
Iki pirmos mirties – penkiasdešimt trys metai;

Todėl, kai matom kažkokį
„Širdies rinkinį“ ant mamos lentynos
Mes persipildom panieka
(Dar pasakyk supirkti visus kryžiažodžius ir maldaknyges)

Kada mes irgi nenumirsim trisdešimties –
Lekiant kartu su motociklu
Į fūrą, kuri apvirsta, -
Primink man tada apie korvalolį,
Akiniai toliui – mašinos daiktadėžėj.
Artumui – ant tavo galvos.

.

Kur tavo laimė,
Kurią piešia savo užrašų knygutėje kliedėdamas?
Kokio klausosi Lloyd‘o Webber‘io,
Dave‘o Matthews‘o,
Simply Red‘o?

Ką kalba atvertes telefono dėklą,
Apie storą bobą, besišypsančią prie kasos,
Apie skrydžio datą,
Apie tėvą?
Kas jam atsako kitame gale?

Kuo užsigeria karčiausią birželio vakarą,
Nefiltruotu tamsiu,
Viskiu su vyšniu sultimis,
Mochito, kuriame skaldytas ledas?
Koks barmenas skalauja jo bokalą?

Kokia kalba jis mąsto?
Kodėl tu jo negirdi? Tik triukšmas.
Kodėl net jis jau tavęs čia nelaiko,
O tik erzina?

Kodėl jis neišsikvies lifto į tavo aukštą,
Nepašiauš tavo plaukų,
Ir nenorės pasilikt?
Kodėl jis neišpirks tavęs iš baimės,
Nesumokės už tave užstato?
Kodėl nepaklaus:
- Tau visada taip
Stipriai
Norisi
Mirti?