Laiškas mums...

     Kartais keista, kaip vienas kitiems nereikšmingas įvykis gali taip viską pakeist. Draugai yra tikrai didelė dalis mūsų pačių. Mūsų širdžių ir sielų. Ir skauda kaskart jiems išeinant. Nesvarbu, kad išeina skirtinai.
     Galvojau "aš su ja nesugyvensiu". Išvis, kažkas neįmanomo buvo suvokt, kad taip tikrai bus. Kad teks gyvent su žmogum, su kuriuo net neplanavau gyvent. Ir tie visi pirmieji ginčai dėl smulkmenų. Kas ir ką privalo padaryt.
     O dabar viena mintis... Kodėl taip greitai? Taip, žinoma, galima susitikt. Bet tai jau nebetaip. Nebus pasivaikščiojimų po rajoną ieškant 'chebros'. Planų bėgiot. Pokalbių iki 5 ryto, kai 6 keltis. Daaaaug arbatos. Staugimų. Ir keistų praeivių žvilgsnių. Ėjimų į maximą vien dėl kasininko. Fotosesijų. Juoko iki ašarų, padarius ką nors kvailo. Mielų pasityčiojimų. Išmaudytų aliejuje degtukų. Išpiltų gėrimų. Išverstų gėlių. Ašarų. Bendrų...
     Aš nenoriu vėl laukt online... Kad galėčiau paklaust kaip sekas. Kad galėčiau pati kažkuo pasidalint. Ir tik skaityt tas šaltas žinutes, nematydama emocijų. Tik elektronines šypsenėles. Nenoriu. Nekenčiu vienatvės...

....

     Skauda. Skauda taip, kaip krentant paskutinėms stiklo šukėms ant šaltos žemės... Aš taip noriu sugrįžt į mūsų pavasarį. Kai viskas dar buvo taip gerai. O dabar atrodo, kad tai buvo tiesiog sapnas. Sapnas, kurį norėčiau sapnuot vėl ir vėl ir vėl. Džiaugtis kiekviena diena ir nieko nebijot. Sugebėt džiaugtis kiekviena smulkmena. Ir praeiviuose neieškot pažįstamų akių ir šypsenos. Kurių niekada neberasiu. O jei rasiu, jos nebebus mano. Nebebus artimos.

-Ištrink viską.

-Ir tu ištrink. Išmesk. Pamiršk.

-Sekmės.

-Ačiū. Ir tau. Saugok save.

Tyla... Turbūt ilgam.

 

 

    

Iki kada nors...

Mintys pasiklydo jausmų kryžkelėj. Prie ženklo 'STOP' sustojo neribotam laikui. Einant bet kuria kryptimi skaudžiai trenkiuos į šaltą sieną. Daužau namų langus, taip bandydama atkreipti į save dėmesį. Nebylus šaukimas. Ant replay'jaus daina "Heartless". Reikėjo išeit anksčiau. Kol visa tai neužsitęsė tiek, kad nebeįmanoma rasti išėjimo. Noras viską pakartot. Nebylus prašymas. Atsakymas: "neįmanoma". Nebereikia. Nebenori. Nebelaukia. Nebeplaka. Nebejaučia. Ir paskutiniai ištarti žodžiai:
- Iki...
- Iki kada nors...

Knock knock.

Labirintas. Pasiklydau tarp tūkstančių sienų. Jaučiuos kaip mažas kačiukas užspeistas į patį tamsiausią kampą. Aš tiesiog norėjau pažaisti. Žaidimai užsitęsė. Ir dabar mane baudžia didelė nematoma ranka. Skaudžiai baudžia. Aš bėgau nuo jos. Maniau, kad man jau beveik pavyko. Atradau duris į laisvę ir laimę. Bet ne. Tai tik optinė apgaulė. Labirinto tamsa įsiurbė mane atgal. Ir užrakino visas duris. Bandau belstis, bet iš anapus man atsako, kad niekam manęs ten nereik. Štai taip per vieną neapgalvotą veiksmą pasaka virto pragaru. O mažai sielai daug nereikia. Ją lengva sužeist. O pagydyti kažin ar kam išeis. Ji nebepasitiki. Ir per savo ilgą gyvenimą prarado tikėjimą, kad kažkieno rakos sugebės užlopyti tas skyles. Eina nuo vieno burtininko prie kito vis įsitikindama, kad jis niekam tikęs. Ji kaip benamis kačiukas, visų glostoma, bet niekam nereikalinga. Ir nežinia ar kada nors, kas nors priglaus ją. Ar tik trumpam? O paskui vėl išmes? Kaip elgdavosi jau nekartą. O ji taip nori, kad jai atsidarytų bent vienos durys. Nors pačios mažiausios. Svarbu, kad pro jų plyšį sklistų vilties ir gerumo kvapas. Ir ji vėl pasitikės. Vėl dalins save per pusę. Tikėdamasi, kad tai tęsis amžinai.

A. v. m. T.

              Kai kurie žodžiai priverčia nenorom sugrįžt ten iš kur taip beviltiškai bandau pabėgt. Į tuos laikus, kai kūrėm savo istoriją. Kaip filme.

              Svajonės. Viltys. Čigonės mestos kortos. Ir pažadas visada likt kartu. Mielos dovanos. Pirma daina ir pirmas šokis. Ir visa tai, ko niekada anksčiau nebuvo.

             O dabar. Kiti žmonės. Kitos vietos. Kitas vaizdas pro langą. Net kitas dangus. Iš kurio nebekrenta žvaigždės. Tik kartais aplanko sapnuose prisiminimai. Kaip scenos iš kinofilmo.Juostos, kuri nebetinka nė vienam grotuvui. Viskas, ko nebepakartosi.  

             Reikia mokėti užversti nuobodžią knygą, išeiti iš prasto filmo, ir išsiskirti su tais, kurie tavęs nevertina.

Chameleonas mano mūza.

               Kas yra mūza? Ji kaip chameleonas. Ji gali tapt keistu praeiviu senamiesčio gatvėse, šaltom namo sienos plytom. Čigone, norinčia išburti Tau likimą. Lietaus lašais, plaunančiais langą. Juoda kate, perbėgančia gatvę. Gatvių žibintų ar žvakių šviesa. Mylimojo akim ar šypsena. Senom nuotraukom. Dainom. Plyšusiom gitaros stygom. Pliušiniu meškinu. Vanilės kvapu. Mūsų tėvų ar senelių užrašais. Pageltusiais knygų lapais. Vaiko juoku ar senelio ašarom. Baltom snaigėm ar saulės zuikučiu ant palangės. Atvirukais ir laiškais iš praeities. Įviariais amuletais, žadančiais sėkmę. Šokolado plytele ir skaniu puodeliu arbatos. Šventiniu stebuklu ir vilko staugimu žiūrint į menulį...

Tikiuos. Nesugrįš niekad.

Tai buvo tikra. Taip pat, kaip visa tai ką galime paliesti. Kaip seni laiškai paslėpti stalčiaus gilumoje. Kaip nuotraukos. Ir šypsenos. Ir ta maža mergaitė žiūrinti į tave tokiom akim. Tokiom, kokių niekas kitas nematė. Ir tos snaigės ant tavo skruostų. Kurias matė tik ji. Tik ji bučiavo tavo sušalusias lūpas. Šildė tavo rankas. Svajojo apie amžiną pasaką. Kuri iš tikrųjų trūko tiek pat kiek gyvena drugeliai... Svajonės išskrido kažkur kartu su oro balionais. Juos nusinešė vėjas. Ir nebegrąžins atgal. Vėjas godus. Pasiima viską negrąžindamas nieko. Nusineša laiką, svajones, metus, meilę. Tik miesto gatvių akmenys atsimins žingsnius. Ir tarp sienų skambės balsai. Laimingi. Laimingų žmonių. Katinas murks neaiškią melodiją. Ranka pati brauks paskutinius žodžius. Ir plėš lapus iš atminties. Lūpos nebeištars daugiau nė žodžio. Neskleis jokio garso. Akys taps tamsesnės. Ir šiek tiek pritrūks oro. Pirštai paskutinį kartą palies tavo duobutes skruostuose. Siela pasislėps kažkur už kampo. Žingsniai nuaidės toli toli... Tikiuos. Nesugrįš niekad.

Išėjimo nėra

Keisti padarai tie žmonės. Pasirenkam kelią kartais jo neapgalvoję. O vėliau gailmės. Kenčiam. Bet išdidumas neleidžia sugrįžt.  O gal galvojam, kad mūsų nebepriims? Bet juk nepabandę nesužinosim ar buvo verta. Ir ne tik, kad nesimokom iš savo klaidų, bet kartais net tyčia jas kartojam. O ištaisyt nebesugebam. Pasimetam. Susipinam patys sau pinkles. Bet niekas be mūsų pačių nesugebės rasti išėjimo. Reikia pamatyti šviesą tunelio gale. Svarbiausia, kad šviesa sklistų ne nuo užrašo „IŠĖJIMO NĖRA“.

Raudoni vakarai.

O mano vakarai raudoni... Kvepiantys apelsinais ir vanile. Ant palangės ilsisi mintys. O ant kelių susirietęs miega katinas. Mažytės žvakių liepsnelės skleidžia šilumą ir jaukumą. Kažkur netoliese slepias ilgesys. Ilgesys tų šiltų vakarų su arbatos puodeliais rankose. Ir šypsenom, kurios priversdavo virpėti.

Aš nežinau kur veda šitas kelias. Ir ausyse dar skambantis jūros ošimas kviečia sugrįžt atgal. Priklausomybė? Kažkas kėsinasi į mano laisvę. Kaip baubas iš vaikystės. Slepiasi po lova ir tyko, laukia tinkamos akimirkos.

O man patinka kvailystės ir saldumynai. Ir sapnai, leidžiantys pasimatyti su tais, kurių nėra čia. Patinka šaltis. Kai gali susisukti į minkštą pledą ir klausytis tylos. Arba ramaus gitaros skambesio kažkur už sienos. Ir pasiemus baltą popieriaus lapą paišyti neaiškias linijas, delioti žodžius. Surinkti iš saujų jausmus. Tyliai, kad nieko nepažadint nupėdinus į virtuvę pasiimt puodelį arbatos ir stiklainį pilną mūsų šilumos. Ir įsidėt šaukštelį jos į arbatą, vietoj cukraus.

Vietoj tavęs.

Saldi ramybė

Keista saldi ramybė. Net žinant, kad kitas žmogus dar kvepuoja tavim. Likę prisiminimai kartais užklumpa kaip nelaukti svečiai. Jų neištrinsi. Jie ateina nori tu to ar ne. Bet man nuo jų neskauda. Nei nuo mano, nei nuo tavo prisiminimų. Keista. Jokio nerimo. Kad kažkas buvo ten, kur dabar galbūt esu aš. Širdyje ir sieloje. Reikia būti labai stipriam, kad sugebėt viską išmest, ištrint, sudegint. Ir ne aš viena to nesugebu padaryt. Tik keista matyti tuos žvilgsnius. Kažkada reiškusius tiek daug. Tiek daug šilumos, o dabar šaltis. Nepaaiškinamas. Neatrodo, kad viskas baigės. Žodžiai, mintys, protas, viskas gali meluot, bet žvilgsnis visada išduos. Nors puikiai žinau, kad pasauly nėra nieko amžino. Gera žinot tai, koks tu buvai ne su manim. Toks, koks su manim niekada nebūsi. Gera žinot, kad sugebėjai įnešt džiaugsmo ir į kitų gyvenimus. Kad mokėjai daryt stebuklus. Aš niekada nesistengsiu užimt tos vietos tavo širdyje. Ir džiaugsiuos kiekviena mums duota akimirka savaip. Net žinodama, kad mintyse dažnai būnu ne aš. Ir, kad kito žmogaus mintyse vis dar esi Tu.

Žiemos šaltis kausto tavo kūną,
O man nešalta
Tiesiog trūksta atvirumo.
Ir baltos snaigės veliasi į plaukus,
Svajonės tyliai smelkiasi gilyn į kaulus.
O liūdnai sielai trūksta šokolado,
Grublėtų pirštų ant mano mažo delno
Kur braižė linijas likimo Tavo Dievas
Ateik. Išburk.
Būt ar nebūt šiandieną.