Laiškai be adreso. Laiškai į dangų.

Laiškai. Rašomi iš širdies į širdį. Su viltim, kad pasieks ją. Matyt ne visada. 

Laiškai į Dangų.

Žinai, sakė, kad žmogui, kurio nėra, mes galime rašyti laiškus. Ir deginti juos. Kartu su skausmu, kuris yra širdyje. 

Ir aš tikėsiu, kad tie laiškai pasieks tave. 

Kad sapnai bus gražūs. Ir kaip visada su žodžiais "Aš visada būsiu čia".

Tik tiek reikia šiąnakt. 

Kad ryte neskaudėtų. 

Ir tavo nuotraukos ant mano spintos.

Iš kurių šypsais.

Taip tobulai.

Mano Angelas.

Ačiū Dangui. Už tai, kad saugai. 

Myliu tave tūkstantį kartų!

Saldi. Juoda. Naktis.

Tu mano pasaulis ir noriu, iki pat durnybės... tavęs..


Ant repeat'o daina Reformatas - Visur Tu.


Kažkada buvę. Paslėpti, bet nepamiršti iki galo. Jausmai? Suprantam per vėlai. Kad turėjom dangų. O dabar likom tuščiai...

Atrodo. Išėjom. Palikom. Išmetėm. Pamiršom.  

Bet ne. Naktis primena viską kas buvo. Ir nesvarbu, kad pasibaigus nakčiai pasibaigia ir mintys. Pasibaigia jausmai. Ir laukiam naujos dienos. Su nauja pradžia. Naujais žmonėmis. O man vis tiek visur Tu.

Žinai, per tuos metus tau nė karto nepadėkojau. 

Durnė.

Ačiū Tau. Už tai, kad vienintelis mylėjai mane tokią, kokia buvau. Ir kokia esu.

Aš esu tavo o tu esi mano ir man
Aš esu ir būsiu, be klausimų o gal,
Tu man princesė, Tu mano pasaulis,
Kas sieja mus, tai tikra, po viena saulė.
Aš gyvensiu, kaip gyvenu dėl Tavęs,
Tu tik mylėk, ir visada pakęsk...

Ir buvo taip. Kasdien. Visur. Ir visada. 

Kas vakarą 'Labanakt, myliu'... O dabar? Dabar tik šaltas 'Iki'. O aš pasiilgau. Tokio tavęs, koks buvai su manim. Dabar nebe mano. Nesvarbu. Aš vis tiek ilgiuosi. 

Atrodo taip arti, o negali pasiekti. Prisiminimus užrakinti. Sudeginti. Jei tik įmanoma. 

Ir tik pavasaris primins viską kas buvo. 

Kiekvieną kartą vėl ir vėl ir vėl.

Tave. Ją. Ir visus, kad išėjo pavasarį.

O aš šypsosiuos. Dėkodama Dangui, kad visa tai buvo.

Nes tik tu mano Saulė, mano Pasaulis. 

Buvai.

Esi.

Galbūt dar kada nors busi.

Beprotybė. Laimė. Mano. Tu.

     Šypsena. Ilgesys. Prisiminimai. Ateitis.

Pameni? Pirmus žvilgsnius? Pirmus netyčinius prisilietimus? Pirmas šypsenas? Ir slaptas svajones?
Aš pamenu. Ir taip gera...

     Ir dabar, kai tenka būt be tavęs... Pasiilgau.

Tavo šypsenos. Nuotraukų neužtenka. 

Tavo rankų. Apkabinimų. Kutenimo. 

Plaukų šukavimo. Pirštais.

Arbatos ar kakavos gėrimo.

Filmų. Kurie žiūri į mus.

Visų kvailysčių. 

Padarytų ar pagalvotų.

Tavo akių. 24val per parą. 

Maisto gaminimo. Ir nesvarbu, kad beveik visad gamini tu. 

Laimingų karvių. 

Keistų fantazijų.

Bemiegių naktų.

Ilgų pokalbių.

Arba jaukios tylos.

Miego ant tavo peties.

Tavo glėbyje. 

Šilumos net šalčiausią žiemos naktį.

Tavo muzikos.

Fejerverkų.

Pasivaikščiojimų.

Ir kaip gera, kad žmonės mūsų jau nebeįsivaizduoja atskirai. Nes tu mano. Viskas. Kiekvienoj minty. Kiekvienoj šypsenoj. Kiekvienam įkvėpime. Tu. Tu. Tu. 

Mano beprotybe. Mano laimė. Tu.

Pasakyk, kiek kainuoja dangus?

< Laukimas. Tas keistas padaras su antgamtiškomis galiomis. Jis sugeba greitinti arba visai sustabdyti laiką. Maniškis jį tik stabdo.
Aš taip laukiu pavasario. Tai tikrai svari priežastis išeiti iš proto. Lyg kas būtų įmaišęs į kraują šampano. Tai pavasaris įsigėręs į kūną. Kai norai pildosi greičiau, nei spėji juos galvoti, o svajonės aukštesnės už aukščiausius kalnus. Kai šiluma ne tik saulės, bet šiluma sielos, šiluma širdies. Pavasaris kvepia laime, šiltu lietum ir didžiausia meile... >

{ Norėčiau, kad kas nors mylėtų mane taip, kaip aš myliu pavasarį... }

... Aš taip norėčiau sugrįžt į mūsų gegužę... Bet dar tik prasidėjo žiema ...

[ Aš lauksiu ir skubinsiu laikrodžio rodykles. Ir naktimis melsiuos menuliui, kad pavasaris tęstųsi amžinai. ]

O žinai, Tave įsimylėti galima vien už šypseną! 

♥

Myliu Tave.

Jokio garso. Jokios priežasties. Nieko. Nesislėpk. Nemeluok. Laikas ištrina. Laikas gydo. Be pabaigos. Nesigailėdamas nieko.
Slėpt akis....
Pečiai pavargo nuo savęs. Myliu tave.

Vėl kartot klaidas. Pasitikėt ne tais. Ir pulsai, kilohercai. Tarp siaurų sienų iš kūnų. Ir sulamdytuose delnuose. Sulamdytą širdį. Atiduodu tau. Amžiams.
Vis dar tuščia pašto dėžutė. Paskutinis tavo skambutis... Tavo paskutinė sutikta aš. Aš... Aš myliu tave.

[ Ir bus toks pats rytas. Tokia pat diena. Aš tiesiog laukiu. Kas su mumis bus rytoj? Ir kas rytoj bus su manimi. Uždenk delnais man veidą. Lik toks...

Toks pat švelnus ir tikras.

Ne top modelis, ne roko žvaigždė.

Užmigti laikant tave už rankos.

Ir tegu širdis plaka stipriau...

Juk rytoj vėl tokia pati diena. Su mano dalyvavimu joje. Ir žinai, aš netikiu, kad ji bus nauja.

Aš tiesiog laukiu.

Kas bus rytoj. ] 

Sekundės kaifo.

Savaitės nuolaidų.

Minutė šlovės.

Laimės kapsulės... 

< Dar vienas vakaras. Dar viena naktis. Šimtai peilių mano kūne. Lėtai užsimerkt sapne. Šaukt tavo vardą, bet tavęs šalia nėra. >

Myliu Tave. 

Aidas...

< Tam, kas išeina visada lengviau. Nes tas, kas pasilieka visad ras už ko užkibt: tos pačios gatvės, bet jose nebėra to žmogaus, ta pati jūsų daina, bet tu nežinai ar tas žmogus dar tebesiklauso jos. Nebebus daugiau jokių žinučių, bendro juoko. Išėjęs visada ras ką nors naujo ir įdomaus kitoje vietoje, o tu taip ir sėdėsi tuštumoje ir galvosi "na ir kam dabar manęs reik..." >

Žinai, o aš dabar einu tavo pėdsakais. Tais spalvotais žingsniais. Per kitų gyvenimus. Ateidama. Atnešdama dalį savęs. Ir per greitai išeidama. Ir viskas kartosis iki mažiausių smulkmenų. Užtikrintai. Su šypsena. Ir tik pirmyn. Į laimę. Net jei nežinau kur ji ir kaip atrodo.

 

 

- O kuo kvepia laimė?

- Pavasariu. Būtent, pavasariu. Kovo pabaiga ir balandžio pradžia. Nei daugiau, nei mažiau. Dar kvepia lietumi ir vaivorykštėm. Visom visom jos spalvom. Mamos keptu pyragu. Žalia arbata. Kvepia muzika...

 

 

Ir iš tikrųjų nesvarbu kiek klaidų buvo padaryta ir kiek dar bus. Greit vėl ateis pavasaris. Nesvarbu, kad jau kitoks. Pavasaris man visada reikš laimę.

 

 

< Klaidos - tai gerai. Net jei ant tų pačių grėblių. Ir net įsibėgėjus. Visa tai verta to, kad suprast jog tau jau neberūpi. Viskas. Viskas, kas buvo. >