Kiek praėjo laiko? Nežinau. Gal penkios minutės, gal dešimt. Šioje erdvėje laikas nebeegzistavo. Buvom tik mes. Aš ir tas keistas padaras už durų. Mes abu kažko laukėm. Gal jis norėjo, kad aš atidaryčiau duris? Nežinau. Bet aš to nepadariau. Apsižvalgiau norėdamas įsitikinti, kad vis dar esu savo kambaryje. Besidairydamas pastebėjau pro durų plyšius į kambarį besibraunančius ilgus plonyčius siūlus. Atsitraukiau atgal tiek, kiek buvo įmanoma. Ir tada pastebėjau, kad kažkas čia jau nebe taip, kažkas pasikeitė. Prie durų, aklinoj tamsoj, stovėjo jis. Ne žmogus. Ne gyvūnas. Jis nebuvo panašus į nieką. Priminė beformę masę. Masę panašią į vaiduoklį. Vietoj veido jis turėjo kaukę. Mačiau tai, bet negalėjau įžiūrėt kokia būtent kaukė tai buvo. Čia vis dar buvo taip pat tamsu. Siūlai driekėsi iš padaro. Jie vos vos švytėjo, todėl prisimerkęs galėjau įžiūrėti kaip jie iš lėto tiesias link manęs. Oda ėjo šiurpas. Nors viduje nei kiek nebijojau. Nežinau kodėl, tačiau nebijojau.
- Mes turime ilgas rankas, - sušnypštė padaras.
Bandžiau ką nors jam atsakyti, net negalėjau ištart nė žodžio. Viskas tirpo toje tirštoje tamsoje. Viskas prasmego joje. Aš net neįsivaizdavau ką jis norėjo tuo pasakyti. O "ilgos rankos" buvo jau visai arti. Atrodė tuoj tuoj pačiups. Prieš akis prabėgo įvairiausi vaizdiniai. Taip greitai, lyg stebėčiau juos iš metro vagono.
- Ko tu iš manęs nori? - pagaliau pavyko šį tą ištart. Jaučiau, kad padaras susimąstė. O gal tik apsimetė, nežinau. Norėjau gauti atsakymą, bet jis neskubėjo atsakinėti. Juk sprukti aš vis viena neturėjau kur. Stovėjau užspeistas į kampą. Siūlų galiukai jau lietė mano kojas. Mezgė voratinklį ant jų. Jaučiausi kaip musė prieš mirtį. Kažin ką jos galvoja prieš numirdamos? Nežinau laimei ar nelaimei, bet aš nebuvau musė. Ir numaniau, kad būtent dėl to mano mirtis bus kur kas ilgesnė.
Padaras vis dar tylėjo. Aš jau beveik praradau viltį išgirsti kodėl jis čia ir ko jis nori. Siūleliai jau siekė kelius. Dabar jau tikrai nepabėgsiu. Belieka susitaikyti. Štai čia viskas ir pasibaigs, raminau save. Jau tuoj tuoj. Bet padaras nusprendė praverti burną.
- Mes tavęs ieškojom. Tu nepriklausai šiam pasauliui. Mes atėjom tavęs pasiimti.
- Kur? - paklausiau nustebęs, - Aš nenoriu niekur eiti,
- Ten, kur tau ir vieta. Tu jau praradai visus ryšius su šiuo pasauliu. Tavęs jau nebėra,
Daugiau nieko nespėjau pasakyti. Siūlai siekė širdies sritį. Lindo po oda. Aš nykau. Dariausi toks pats beformis kaip ir padaras atėjęs iš kitur.
Viskas baigėsi. Kambarį apgaubė tamsa. Dar tirštesnė, nei buvo iki šiol. Nieko nebeliko. Tik paskutiniai mano neištarti žodžiai pakibo ore.
Watashi no koto o wasurenaide.
Nepamiršk manęs. Judėk, jei nenori išnykti. Judėk, kiek leidžia jėgos. Niekada nesustok.
