Kartu su šalčiu pro drabužių sluoksnius braunasi mintis, kad vis gi aš myliu rudenį.
Už spalvotus lapus, savotišką rudeninį kvapą, šiltas pirštines ir pūkuotus kapišonus. Už vakarus su šeima, įdomius filmus, šiltesnius apkabinimus ir karštesnę arbatą. Ir už vėlines, kurių visada laukių. Tų daugybės žvakių liepsnų ir jau mintinai mokamų siaubo filmų.O po vėlinių, išaušus rytui, pasidaro šilčiau ir šviesiau. Ateina laukimas Kalėdų ir visur ima sklisti kalėdinė nuotaika ir imbierinių sausainių kvapas.
Po tokių minčių ir "rudeninės depresijos" suprantu kaip aš myliu gyvenimą ir visas smulkmenas jame.
Myliu net sausakimšus ir kiaurai perpučiamus didmiesčio troleibusus. Juose net kartais sninga.
Ir, po velniais, tai yra nuostabu.
Net besistumdančios močiutės kelia ne pyktį, o šypseną.
Ir pilni batai sniego. Ir ne tik batai. Po to, kai netyčia nusirideni nuo kalniuko. Ir ilgas kopimas į kalną, kad pamatyt fejerverkus, o vietoj jų matai tik rūką.
Mandarinų kvapas prieš kalėdas. Nieko nėra nuostabesnio, nei šaltą žiemos vakarą eiti tuščia gatve, nešantis pilną maišą mandarinų, namo, kur tavęs kažkas laukia.
Dovanų popierius ir dovanų pirkimas bei pakavimas, įsivaizduojant šypsenas veiduose žmonių, kurie jas gaus.
Eglės puošimas su mama. Ir kūčių vakaras.
Pavasario laukimas ir pagaliau tirpstantis sniegas. Pirmosiose balose sušlapusios kojos. Linksmesni praeivių veidai. Ir pirmas paukščių čiulbėjimas.
Visos šios ir kitos smulkmenos kelia šypseną ir verčia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka.
