.

O tu nežinojai, kaip ateina senatvė –
Kai viskas kvepia korvaloliu,
Kai visai negalima juoktis,
Jei nenori išprovokuoti kosulio priepuolio,
Kai akiniai artumui ir toliui,
Vieni tam, kad surastum kitus.

O tu negalvojai, kad netikri dantys
Pasiglemžia pusę maisto skonio,
Kad pirštai tinsta taip, kad žiedai
Atrodo juose įaugę amžiams,
Kad užmiegi vidury puslapio,
Veiksmo filmo, net pokalbio,
Neprisimeni žodžių „diržas“ ar net „skarelė“,
Kai bandai paaiškinti, ko ieškai.

Mes jauni, išdidūs kvailiai,
Laimingi tinginiai.
Iki pirmų rimtų pagirių
Mums lieka po keturis metus,
Iki pirmo insulto – dvisešimt aštuoni,
Iki pirmos mirties – penkiasdešimt trys metai;

Todėl, kai matom kažkokį
„Širdies rinkinį“ ant mamos lentynos
Mes persipildom panieka
(Dar pasakyk supirkti visus kryžiažodžius ir maldaknyges)

Kada mes irgi nenumirsim trisdešimties –
Lekiant kartu su motociklu
Į fūrą, kuri apvirsta, -
Primink man tada apie korvalolį,
Akiniai toliui – mašinos daiktadėžėj.
Artumui – ant tavo galvos.

.

Kur tavo laimė,
Kurią piešia savo užrašų knygutėje kliedėdamas?
Kokio klausosi Lloyd‘o Webber‘io,
Dave‘o Matthews‘o,
Simply Red‘o?

Ką kalba atvertes telefono dėklą,
Apie storą bobą, besišypsančią prie kasos,
Apie skrydžio datą,
Apie tėvą?
Kas jam atsako kitame gale?

Kuo užsigeria karčiausią birželio vakarą,
Nefiltruotu tamsiu,
Viskiu su vyšniu sultimis,
Mochito, kuriame skaldytas ledas?
Koks barmenas skalauja jo bokalą?

Kokia kalba jis mąsto?
Kodėl tu jo negirdi? Tik triukšmas.
Kodėl net jis jau tavęs čia nelaiko,
O tik erzina?

Kodėl jis neišsikvies lifto į tavo aukštą,
Nepašiauš tavo plaukų,
Ir nenorės pasilikt?
Kodėl jis neišpirks tavęs iš baimės,
Nesumokės už tave užstato?
Kodėl nepaklaus:
- Tau visada taip
Stipriai
Norisi
Mirti?