Nieko nieko nebebus.

                      O mano telefonas jau seniai tyli. Kaip ir širdis. Ir atmintis. Rami. Nebeieško nieko. Nebekapsto. Nebeliūdi. Pirštai vos užsimiršus neberenka to iki skausmo pažįstamo numerio. 

                      Dieną. Savaitę. Mėnesį.

Širdis pati sau žada daugiau niekada to nebedaryti. Nebetrukdyti. Ir atrodo ji tiki savais padais.

                      O vėliau...

Lyg niekur nieko. Pirštai patys surenka paprasčiausius žodžius. "Labas. Kaip tu?" O nuo atsakymo niekas nepasikeičia. 

                      Pasaulis negriūna. Nesprogsta venos. Nestoja laikas. Toliau plaka širdis.

Tik pasidaro truputį gėda. Gėda dėl to, kad vėl beldžiuos į tas duris. Seniai uždarytas. Užkaltas. Taip stipriai. 

                      Tiesiog truputį gėda.

O ryte viskas bus taip pat. Mokslai, namai, muzika. Ir spengianti tyla telefono ragelyje. Atmintis vėl po truputį trins tave. Viską iš naujo. Kūnas paskutinį kartą pašiurps. 

                      Ir širdis lyg užsikirtus kartos: "Nieko nieko nieko nieko daugiau nebebus".

P.S.

Akys. Akys. Akys. 

Daug akių. Padriki žodžiai. Iš tuščių dėžių. 

Skambančių kaip metaliniai puodai iš močiutės virtuvės. 

Popierinės gervės.

 Ir iš atminties besiveržiantis lauk taip pasiilgtas katino murkimas. 

Spalvotos pirštinės, iš paskutiniųjų bandančios kabintis į sušalusius pirštus. Jos greitai bus numestos šalin, vienišos, paliktos spintos gilumoje iki kito rudens. 

Raudonai pilkos sienos.

 Vienišo miesto. Dryžuoti kaminai. 

Dūmai kylantys į dangų. Duslūs garsai.

 Primenantys lietaus šokio melodiją.

 Kylantys lėktuvai. Dabar juos skaičiuojam vietoj varnų. 

Žmonių maketai. Tik imitacija judesio. Be jokių emocijų. Džiaugsmo ar liūdesio. 

Prarėkti balsai. Ištuštėjusios kaukolės.

 Galvoj švilpauja vėjai. 

Jau girdėti pavasaris. 

2013,03,21

P.S. Piešimo pamoka

Piešt nosis ar lūpas neįdomu.

Lūpos tušuojamos lūpdažiu.

Ir niekaip kitaip.

Iš tos nevilties net daiktai žudosi.

Kartą katinas sutiko žmogų.

                      Keliavo kartą katinas. Vienas. Nepriklausomas nuo nieko. Ateidavo į kitų gyvenimus. Palikdamas mažas pėdutes. Ir prisiminimus. Ir visada išeidavo. Iškėlęs galvą ir uodegą. Katinas mėgo vienatvę. Šaltą vėją. Mėgo laisvę. Norėjo švelnumo, bet nesileisdavo prisijaukinamas. Tik leisdavo save kartais paglostyti. 

                      Kartą katinas sutiko žmogų. Žmogus pakalbino, pamaitino, paglostė. Katinas atsidėkojo žmogusi murkimu ir šiluma. O išausšus rytui išėjo savais keliais. Palikęs pėdsakus ir dar šiek tiek šilumos. O žmogus ieškojo katino. Ilgėjos. Norėjo prisijaukint.

                      Kartą žmogus vėl sutiko katiną. Paklausė kur keliavo, ką matė, ką patyrė. Katinas pasakojo apie naujas neištirtas teritorijas. Nematytas žvaigždes. anksčiau negirdėtas dainas. Apie šaltas naktis.

                                                                                      Žmogus prašė katino pasilikti su juo.

                      Kartą katinas grįžo. Žmogus jį pasitiko. Paglostė, pakalbino. Katinas murkė iš džiaugsmo. Bet bijojo atsisakyti savo laisvės. Turėjo planų. Praminti dar daug kelių. Pamatyti daugiau žvaigždžių. Sumąstyti daugiau minčių. Ir nors žmogus jo prašė likti, katinas išėjo. Laisvės keliais. Nežadėdamas nieko. 

                      Kartą žmogus ir katinas vėl susitiko. Šį kartą katinas pasiūlė žmogui eiti kartu. Dar nepramintais keliais. Kartu skaičiuoti žvaigždes. Šildyt naktis. Dainuot katinų dainas.

Vakare katinas įsitaisė ant žmogaus kelių. Žmogus glostė katiną ir klausėsi jo murkimo. Taip katinas pasiliko su žmogum. Naktis tapo šiltesnės. Žvaigždės ryškesnės. Muzika garsesnė. Katinas ir žmogus laimingesni. 

                      Katinas neprarado savo laisvės. Jis vis dar kartais išeina vienas. Kol jo žmogus nepastebi. Pasivaikšto senais keliais. Paskraido su aitvarais. Pasigroži žvaigždėm. Ar stebi plaukiančius debesis. Bet dabar katinas sugrįžta pas žmogų. 

                                                                                      Taip žmogus prisijaukino katiną šokoladu ir muzika. Ir katinas visada sugrįš, kol jo lauks. Ir jį glostys. =^.^=