Laiškai iš praeities ir į praeitį

           Atrasti žodžiai, kažkada užrašyti ant dabar jau apdulkėjusio popieriaus. Paskubomis. Nelygiai. Slepiant nuo svetimų akių. Sulamdyti žodžiai.

          Du nulis dešimt. Naktiniai skambučiai. Dainos. Užrašas "Neversmile" ant senos sienos. Pirmas vakaras per du metus. Ir sudegusi vakarienė. Džiaugsmas ir skausmas. Ir anekdotai skaitomi iki paryčių, nes neišėjo užmigt. Ir jau ryte, per miegus girdimi žodžiai sakomi kambariokui "ša, nežadink"...

          O kitą vakarą stebimos žvaigždės sėdint balkone. Dūmai su svajonėmis į orą. Naivus juokas. Ir batai į kaimynų langus.

          Du nulis dvylika. Pažįstamos akys, jau beveik dingusios iš atminties, taip ne laiku sugrįžusios.
Naktiniai pokalbiai. Ir dabar jau nieko nereiškiantys žodžiai "tu buvai tobula, aš ožys".
Ir pabaigai tyliai "tu laiminga, o man daugiau nieko ir nereikia".

         
Dabar visi, atrodo, laimingi. Kitose vietose, su kitais žmonėmis. Nebeliko nieko. Nei pokalbių, nei atvaizdo atminty. Nieko nieko nieko. Net balsas išsitrynė iš pasąmonės. Seniai nebeliko sapnų. Ir tegu viskas lieka čia.

Stiklinio pasaulio kronikos

Tas keistai nesuvokiamas jausmas. Svetimas ilgesys. Tikras? Gal išgalvotas? Mano vaizduotės sukurtas tam, kad gąsdintų vienatvės naktim ir barbentų lietaus lašais į langą vietoj taip ilgai lauktos saulės.

Mintys. Pilnaties šviesa nušviestos. Bet nuo to netampančios šviesesnės ar lengvesnės. 

Mašinų šviesos, kuriose žmonės vidurnaktį bandantys surasti atokesnę vietą.
Pasiklydusios sielos. Kurios iš tikrųjų turbūt turi daugiau, nei manoji.
Manoji pati save drasko apgraužtais nagais. Ir kartoja kaip mantrą "aš nepasiilgau" tiek sau, tiek visiems, kas klausia ko jai trūksta.

Trūksta miego. Ramaus ir lengvo.
Nepamenu kada miegojau. Ir kada dar miegosiu.

Pasimiršta skaičiai ir vietos. Nebežinau kur namai. Ir net nežinau kur aš. 

Sakyti "viskas gerai, aš su viskuo susitvarkysiu" tapo įprasta ir net nebereikia pamąstyt prieš tai ištariant. Ir tik nedaugelis pamena savo pažadus. Dar mažiau kas ištęsi.

Didžiulis maišas apelsinų gulintis ant mano stalo skleidžia malonų kvapą ir gerą aurą, primindamas, kad yra kažkur kažkas, kas pamena.

O aš vis užduodu sau klausimą "kas iš viso to priklauso man?". Galbūt kažkas. O gal ir niekas.
Širdis, siela, protas, viskas reikalauja Murakamio kaip dozės narkotikų. Tam, kad galėčiau bent kurį laiką negalvot apie savo gyvenimą, kad turėčiau vietą, kurioje viskas gerai.

Gyventi knygomis lengviau, nei oru...

Rytoj...

Pati nuostabiausia savaitės diena, tai, žinoma, rytojus. Rytoj visi mes rūkyt, pradės mokytis, nustos kažkur slampinėt naktimis ir reikiamu laiku paskambins reikiamam žmogui. Rytoj niekas niekur nepavėluos ir nepamirš kieno nors gimtadienio. Rytoj žmonės šypsosis, sveikinsis, nustos rėkti vieni ant kitų. Rytoj susipykusieji susitaikys. O kol neišaušo tas neaiškus rytojus galim leisti sau būti pavargusiais, išlieti
savo pyktį ant aplinkinių ir tingėti. Rytojus juk visada ateity.

Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų

Ir tu vėl pabundi be aiškios priežasties. Net nežiūri į laikrodį. Tu žinai, kad laikrodžio rodyklės rodo 2:45. Tai jau penkta naktis... Tokia pati kaip ir tos keturios. Nors ne. Ši naktis kažkuo ypatinga. Tu atsidarai langą ir atsisėdi ant palangės. Bet pagalvojus nulipi ir uždarai langą. Taip kur kas šilčiau. Danguje nei vienos žvaigždės. Mėnulio nėra. Naktis šalta ir drėgna. Jokios romantikos... Įkvepi ir ruošies vėl gultis. O atrodė, ši naktis bus ypatinga. Užsimerki. Staiga netikėtai čiumpi telefoną ir nekreipdama dėmesio į nutrintus skaičius surenki iki skausmo pažįstamą numerį. Kiek kartų tu jį trynei, bet jis amžiams įsigėrė į tavo atmintį. To jo nemyli. Tu jo nekenti. Tu stengiesi pamiršti, bet negali. Spaudi iškvietimo mygtuką. Viena sekundė. Dvi. Laukimas. Supranti, kad tai beprotybė. Visiškas kliedesys. Bet skambini.
"Taip" mieguistas balsas kitame laido gale. 
"Tu juk nemiegi, tiesa?"
"Pažiūrėk į laiką. Aišku, kad miegu." 
Nusivylimas. 
"Prašau, pažiūrėk pro langą. Tau patinka ši naktis?" Tu įsitikinusi, kad jis pasakys ne. Juk ši naktis bjauri.
"Taip, ši naktis nuostabi."
Prikandi lūpą. Tik neverk. 
"O aš žinau kas dabar guli ant tavo stalo. Popieriukas su žodžiais..."
"Ne... Ant mano stalo nieko nėra."
"Atleisk..."
"Tai viskas?"
"Taip. Atleisk. Iki..."
"Ne, sudie."
"Ne, prašau, tik iki!"
"Sudie."
Dar viena sekundė.
"Sudie."
Keista. Dabar jokių ašarų. Skauda, žinoma, labai skauda. Bet ašarų nėra. Tu žiūri į išplėštą sąsiuvinio lapą priklijuotą prie stalo. Ant jo žodžiai, kuriuos jus parašėt vienas kitam. Seniai. "Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų." Tu paimi lapą, sulamdai jį ir išmeti pro langą. Seniai norėjai. Bet nesiryžai. Uždarai langą ir atsiguli. Užmiegi... Bet po kelių minučių vėl pašoki. Paimi telefoną ir vėl surenki jo numerį. Begalinis laukimas. Nekelia. 
"Klausau..." Vis dar tas pats užsimiegojęs balsas...
"Tu melavai. Prisipažink. Tu melavai man."
Tyla. Minutė. Dvi. 
"Juk tu žinai, kad ši naktis siaubinga."
Vėl tyla.
"Taip." Tylus atsakymas.
Padedi ragelį. Ištrini numerį. Amžiams. Užsimerki. Pabundi nuo telefono vibravimo. Žinutė. Numeris, kurio nėra telefonų knygoje. Bet iki skausmo pažįstami skaičiai. Žiūri į neperskaitytą sms. Funkcijos. Ištrinti. Dar minutė. Skambutis. 
"Tu juk neperskaitei sms?"
"Ne. Kaip?"
"Nesvarbu. Tu žinai kas ten?"
"Numanau. Tiksliau esu įsitikinusi."
"Kas?"
"Aš nupiešiu..."
"Kvapą tavo plaukų..."
Tyli ir verki. 
"Brangioji, atleisk man. Tu juk žinai. Aš myliu tave."
"Žinau."
"Tai iki rytojaus?" Jo balse viltis.
"Tikriausiai"
"Atleisi?"
"Seniai."
"Tu dabar meluoji?"
"Taip."
Tyla. Jis nedrąsiai:
"O aš žinau kaip atrodo kvapas..."
"Koks?"
"Tavo plaukų."
"Kaip?"
"Sulamdytas lapas langeliais, iškritęs iš tavo lango."
"Aš myliu tave."
"Ir aš. Ypač plaukus."