365. Arba mano kačių mylėtojoms.

Jau po vidurnakčio. 

Įkvėpimas sėdi šalia. Tyliai kikendamas pašaipiu balseliu kužda į ausį: parašyk, parašyk kaip sunku keltis rytais dar prieš švintant. Kaip sustingsta kojų pirštai vos palietę šaltas grindis. Kaip nuo vėjo girgžda vartai ir nenorom susigūži. Kaip močiutės su dideliais maišais sulipa į pirmąjį autobusą riedantį į sostinę. Kaip nuo plaukų galiukų, pakliuvus į šilumą, pradeda kristi snaigės, virtusios šaltais lašais. Kaip akių vokai nenoromis nusileidžia ant tebemiegančių akių. Kaip leidi sau užmigti linguojančiame autobuse. Kaip smegenų vingiuose įsikuria muzika. Kaip įsispaudi į kėdę ir nebenori galvoti apie tai, kas laukia. Parašyk apie tai, kaip autobuso gyventojai tau tapo savais. Kaip net nugara jauti jų žvilgsnius, girdi jų mintis.

 Kaip visas kūnas susitraukia iš šalčio vos išėjus laukan. Kaip kojos klimpsta didmiesčio purve susimaišiusiame su sniegu. Kaip tylomis keiki vėluojančių autobusų vairuotojus. 

Kaip užstringi prie raudonai degančio šviesoforo. 

Kaip stoviniuodama eilėje prie bandelių prisimeni naktinį košmarą ir jau susimokėjusi suvoki, kad paėmei ne tas, kurių norėjai.

 Kaip slydinėdama šaligatviu įvirsti į svetimą bendrabutį. 

Gerai, kad ten tave pasitinka. Parašyk apie tai, kaip tau nusibodo kiekvieną pirmadienio rytą valgyti tą pačią greitai paruošiamą sriubą. Bet kaip tu tuo pačiu metu džiaugiesi, kad tavęs čia laukia, kad tai yra vieta, kur visada gali grįžti.

 Parašyk apie tai, kaip ašaros rieda skruostais dėl to, kad jau kelias valandas nenutyla juokas. Kaip jis lydi iki pat auditorijos durų. Kaip nenutyla viduje. 

Ir kaip į nugaras sminga akys. 

Akys akys akys.

 Kaip susižvalgot ir vėl pradedat kikenti. 

Parašyk apie tai, kaip beviltiškai jautiesi. Kaip beviltiškumas kelia šypseną. Ir kaip tyliai džiaugiesi, kad šitaip jauties ne tik tu.

 Parašyk apie tai, kaip nusibodo žiema.

 Ir kaip lauki pavasario. 

Nors truputį labiau už pavasarį, kaip ir dauguma kitų, lauki Kalėdų. 

Ir kaip gauni pilną maišą „kinderių“ dovanų. Kaip džiaugies lyg mažas vaikas, tyliai kartoji, kad tiek daug nereikėjo, tačiau suvalgai juos per porą dienų, ir truputį gailies, kad negavai daugiau.

 Kaip šalia sėdintis „brolis dvynys“, lygiai taip pat gavęs krūvą „kinderių“, šypsosi pačia nuoširdžiausia šypsena. Ir kaip tą akimirką nereikia nieko daugiau. 

Parašyk apie tai, kaip džiaugiesi sutikęs dar vieną kiek pamišusį žmogų. 

Žvakių, katinų ir kakavos su zefyriukais žmogų.

 Ir kaip pirmą kartą gauni pavairuot pultu valdomą mašinėlę. Kaip akys iki negalėjimo prisipildo džiaugsmu. 

Kaip trys poros akių iš dvylikto aukšto stebi užsižiebiančias šviesas. 

Ir tyli. 

Parašyk apie tai, kaip tu jas myli. 

Apie tai, kaip dabar jau nebeįsivaizduoji savo gyvenimo kitokio. Parašyk apie tai, kaip kasdien riedant namo tu vis dar klausais tų pačių dainų. Dainų, kurių daugėja su kiekvienu nauju žmogum tavo gyvenime.

 Apie tai, kaip su kai kuriais žmonėmis sunku išsiskirti net dienai. Ar valandai. Ir kaip vidurnaktį rašomi laiškai jiems. Ir siunčiami kartu su arbatos pakeliais.  

- Nori, kad būčiau tavo mūza?

<Aš galvojau apie lietų virš jūros. Virš plačios jūros slapčiomis niekam nežinant lyjantį lietų.>

Trūksta oro. Viduje sprogsta tūkstančiai galaktikų.

Žinoma, aš jį pamiršiu. 

Kai ateis kovas ar gegužė.

Pamiršiu taip pat, kaip pamirštu peršalimą ar autobuso bilietėlį.

Taip, kaip žmonės pamiršta veidus, vardus, namus ir gatves.

Pamiršiu taip, kaip pamirštu puslapį, kuriame baigiau skaityt. Kaip metus, kada vyko karas.

Kaip mėgstamų kvepalų aromatą.

Kaip pamirštu knygų grąžinimo terminus ir aukštakulnių aidą.

Automobilio spalvą ir numerį.

Vaikystėje kolekcionuotus atvirukus.

Kaip pamirštu mėgstamos dainos žodžius ir sesės gimimo datą.

Kažkas pamirš persukti laiką. Perskambit kažkam.

Pamirš dėl ko jaudinosi. Ir mankštą rytais.

Pamirš metinių datą, ir pasimatymą kine.

Kokie patiko vyrai, ir kaip prancūziškai kimono.

Pamirš, kaip pamiršta viską pasaulyje. Kaip žudo skausmą savyje.

Žaizdos iki vestuvių užgyja. Ruduo ateina rugsėjį.

Ir visi tie veidai, vardai, namai, prospektai

Kaip bučiavo tave į kaktą kai baigėsi žiema...

Kaip kvepėjo plaukai

Ką paišei ant delnų, ir kokių jis bijojo klausimų.

Pamiršiu viską, kas surišo, ir dėl ko vėliau skaudėjo.

<Tu - mylėjęs šaltį, o aš norėjus šilumos.>

- Nori, kad būčiau tavo mūza?

<užmigt susisukus įsivaizduojamam tavo glėby. jei eini, eik. pasiimk viską. susirink nuo manęs savo pėdsakus ir išeik.>

VIII. XIX

Minus 7-10 kilogramų. Aštrūs, skausmingai išsikišantys dubens kaulai, ryškūs žandikauliai. Nusiskust plikai. Palikus 3-4 milimetrus plaukų. Išsitatuiruoti didelį, juodą, stilizuotą hieroglifą "DAO" ant kairiojo peties. Prasidurti vieną ausį, bet iškart 2 ar 3 skyles. Įdegti maždaug iki triufelių sviesto atspalvio. Nusikirpt nagus. Nusilakuot juodai. Mažai kalbėt. 

Kareiviškai prisimerkt. Rūkyt. Truputį prikimus juoktis. Nešiot sportines maikes, rankines - planšetes, megztinius su kapišonu, trumpas baikerių striukes, siaurus džinsus, brangius batus, stambų sidabrą. Laikyti nugarą tiesiai, dažyti tik blakstienas, mokėti muštis. Mokėt žiūrėt taip, kad pašnekovui akimirksniu prakaituotų rankos. Atsakyt už tai, ką pažadėjai, tuos, ką prisijaukinai. 

Nežinot kompromisų. 

Būti užtikrintai.

Nemeluot.

Neatrodyt piktai, bet mokėt pastovėt už save. Atleist, bet nepamiršt. Niekada nieko nelaukt. Nebandyt pataisyt. Laikytis ribų. 

Niekam nieko neįrodinėt. Tik sau. 

Išmokt pralaimėt.

Išmokt nemest visko pusiaukelėj, užsidegus, pažaidus ir beveik akimirksniu praradus interesą, o tvarkingai viską užbaigt. 

Nemeluot.

Įvardyti konkretų laiką. 

Išmokt neberaudonuot. Išvis nesigėdint. 

Peržiūrėt ir perskaityt viską, ką reikia. 

Niekada nekelt balso.

Mokėt pakelt vieną antakį taip, kad neliktų jokių klausimų ar pretenzijų. 

Turėt užtektinai pinigų, kad nuo nieko nepriklausyt. Ir skolint lygiai tiek, kiek gali padovanot. 

Miegot su tais, kas neišduos.

Dozuoti žmones, tam kad išvengtum žiaurių intoksikacijų.

Skleisti meilę laisvei, bet ne atsiskyreliškumui.

Nelaikyt blogio. Nekaupti nuoskaudų. Atvirai sakyt viską, kas susikaupė. 

Nekeršyt. 

Mokėti paguosti.

Verkt tik be liudininkų. 

Būt stipriai.

Išmokt su viskuo susitvarkyt pačiai.

Išsaugot pusiausvyrą savyje ir ramybės būseną.