Kambarys pakvipo knygų puslapiais. O puodelis
pilnas mėtų arbatos maloniai šildė delnus. Už lango girdėjosi tylus žiogų
čirpimas. Vasaros vidurys. Ji sėdėjo prie praviro lango ir stebėjo taip greitai
lekiančias laikrodžio rodykles. Jos beveik siekė vidurnaktį. Taip ilgai lauktos
šiltos vasaros naktys jau tuoj pradės skaičiuoti savo paskutines dienas, o ji
taip ir nepamatė jūros. Mažas juodas katinas įsitaisė ant knygos, tiesiai ten,
kur ji baigė skaityt, bandydamas murkimu nukreipti jos mintis kitur. Ir
netrukus jis pajuto švelnų prisilietimą. Į katiną smelkėsi knygos kvapas.
Susimaišęs su praeities ir ateities likučiais ir pačiom slapčiausiom
fantazijom. Katinas mėgo knygas ir mažas kartonines dėžes, kuriose galėdavo
pasislėpti. O ji, mergaitė gyvenanti kitoje realybėje, svajojo apie dangų.
Juoda. Skylėtą naktinį dangų.
Šalia gulėjo krūva
lapų. Suglamžytų. Dalis jų buvo išmėtyta ant grindų bandant pataikyti į
šiukšlių dėžę. Deja nesėkmingai. Lygiai taip pat, kaip bandymas rašyt laiškus.
O juk ji žadėjo. Žadėjo, kad rašys. Tačiau nerado žodžių. Lyg žodžiai būtų
palikę ją likimo valiai. Lyg būtų turėję savo atskira gyvenimą. Gyvenimą
knygose. Ji taip pat svajojo parašyti knygą. Tačiau nežinojo apie ką. Jos
pasaulis atrodė toks mažas ir trapus šalia kitų žmonių pasaulių, kad rašyti
apie jį atrodė kvaila. Rašydavo po sakinį. Kitą dieną jį ištrindavo ir
pradėdavo iš naujo. Ir tai tęsėsi jau kelis metus. Ir tęsis dar ilgai. Mintys
neklaužados pabėgdavo, kai jų labiausiai reikėjo. Nuklysdavo į ramunių pilną
pievą ir burdavosi laimę skindamos žiedus.
Juodas katinas vis
dar tyliai murkė pritardamas žiogams. Svajonės, atrodė, tuoj ims pildytis, kai
eidama gatve pastebėdavo užrašą "laimė ten" ir mažą rodyklę šalia.
Tačiau "ten" laimės niekad nebuvo. Tik oro balionai. Tokie patys kaip
bėgančios mintys. Atrodė tuoj ims ir nupūs. Ir nieko nieko nebeliks. Bet
likdavo. Trupiniai ieškotos laimės. Kaip ant kilimėlio, gulinčio prie durų,
nubyrėjęs nuo batų padų smėlis.
Nepastebimai artėjo rytas. Dangus prarado savo juodumą. Užsilopyjo
skyles. Kvietė saulę naujos dienos švęsti. O ji, mergaitė, kurios plaukai
kvepėjo pavasario lietum, dar nebuvo sumerkusi akių. Per daug minčių mažoj
galvelėj sukosi. Toli toli važiavo traukiniai. Skrido lėktuvai. Jai taip
patinka tie dideli metaliniai paukščiai, kad kartą neiškentusi ji nuvažiavo
bent akies kraštelių pasižiūrėti į juos. Niekada skraidyt neteko, bet labai
norėjo. Dar ji labai mėgo stotis. Geležinkelio. Atbildančių traukinių garsas
keistai ramino įsišėlusias mintis, slopino liūdesį. Ji džiaugėsi matydama kaip
susitinka vienas kito išsiilgę žmonės. Stebėdama juos bandė įsivaizduoti jų
istoriją. Kur keliavo, ką matė, apie ką svajojo, kokius planus kūrė.
Šalia gulinčių lapų
krūva po truputį mažėjo, tačiau didėjo kitą, sulamdytų popieriaus gniužulėlių
kruvelė prie šiukšliadėžės. Dėl minčių pertekliaus ji vis pamesdavo reikiamus
žodžius reikiamam žmogui. Todėl tekdavo viską pradėt iš naujo. Naktis baigėsi,
o laiškas taip ir nebuvo dorai pradėtas. Saulė užėmė savo kasdienę poziciją.
Arbata atšalo. Katinas nusipurtęs pakilo nuo knygos ir šoktelėjo pro langą. Į
ryto rasa permirkusią žolę. Į mergaitę iš aukštos lentynos žvelgė daugybės
pliušinių meškinų akys. Galvoje nevalingai ėmė kilti vaizdai. Veidai žmonių,
kurie juos padovanojo įvairiausiomis progomis. Po veidų sekė vietos ir žodžiai.
Kur jie tada buvo, ką kalbėjo.
Kažkas pasibeldė į
duris. Mama kviečia pusryčių. Dar vienas arbatos puodelis. Dar viena diena be
miego. Šalta ir lietinga. Saulė pajuokavo suteikdama viltį ir dalelę šilumos.
Dabar jos vietą užėmė pilki, liūdni, sunkūs debesys. Pilni lietaus. Verkiantis
dangus gatves užliejo, o ji vėl grįžo prie lango. Apsigaubė šiltu pledu ir
stebėjo praeivius. Tokius pat pilkus, kaip dangus. Pasislėpusius po skėčiais.
Juodais juodais skėčiais. Ji visai nesuprato tų žmonių. Atrodė, kad lietus
nuplovė pasaulio spalvas. Pasaulis liko tuščias, kaip ta šiukšlių dėžė,
stovinti kampe, į kurią ji taip ir nepataikė. Palangės gale stovėjo vienišas
kaktusas. Jis ją gąsdino. Grasino savo ilgais aštriais spygliais. Atrodė,
susitaręs su lietum. O ji norėjo būti kaip tie vaikai, kuriems nerūpi oras.
Kurie lyjant lietui šokinėja per balas. Ir juokias. Iki jų jai trūko tiek
nedaug. Tik nuleisti kojas ir nušokti į tą pačią šlapią žolę. Kaip katinas.
Ant mano pagalvės užmigo