Dainuok man.

    O mano naktys kvepia šokoladu. Ir tavo šlapiais plaukais. Kvepia lengvu šalčiu ir žvaigždėm. Ir tavo prikimęs balsas apsivyjęs aplink kaklą... Dainuoja dainas man.
Ant šakų miega aitvarai. O maži padarai po oda skleidžia pavasarį.
    - Važiuojam pasižiūrėt į lėktuvus?
Įsivaizduosim, kad mokam skraidyti. Ir dainuoti karaoke.
    - Pasidarykim daug daug bendrų nuotraukų. Kad man amžiams užtektų tavų akių.
    - Išgerkim lietų!
Iki paskutinio lašo. O vėliau šokim lietaus šokį vėl ir vėl.
Mylėkim.
Persipinkim kaip spygliuota viela. Kad niekas nedrįstų mūsų liesti.
    Susiraskim savo žvaigždę. Ir sakykim jai norus.
Net pačius kvailiausius.
    Pasidarykim sau žiedus. Iš bet ko. Ir vaidinkim, kad tu mano vyras. O aš tavo žmona.
Valgykim saldumynus.
Aš ledais tepsiu tau nosį ir juoksiuos.
    O tu tik dainuok man. Tik man.

Išmokau vaidentis. Arba laimė netelpanti į delnus.

O mano katino akys mėlynesnės už dangų. 

Kai tyliai prisiglaudęs murkia apie mūsų, klajoklių, gyvenimą.

Apie sutiktas šmėklas. Nemiegančias sielas.

Apie pilnatį ir žvaigždes.

Apie tai, kur mus mūsų mažos letenėlės nuves.

Apie jūros bangas.

Apie dideles dideles svajones. Ir Paryžiaus gatves.

O mano laimė semiama delnais.

Neišsisems.

Kuo taptų mano pasaulis, jei nebūtų tavęs?

O pameni, žadėjai, kad išmoksime skraidyti. Tapyti.

Vienas kitą.

Nuo ryto iki ryto.

Hieroglifais nukabinėsim mūsų sienas. Ir nesupras jų niekas.

Niekas.

Net gi Dievas.

Pavasario nakty nupiešę savo laimę, dalinam ją kitiems.

Pilnom. Ne kiaurom. Saujom.

Už mažą apgaulę. Po katino ūsais.

Katinas - lygu laimė.

Net jeigu jis turi blusų.