121

Rytas.

Pažadina verkiantis spalis,
Ledinė žemė ir drėgmės kvapas.
Visur.

<Štai jūs išeinat į gatvę. 
Dviese.

Ir išvažiuojat namo. 
Vieni.>

<Štai jūs tampate paukščiais.
Vėjyje.
Auksu šakų,
Savo žingsnių garsu.>

Kiekvienas sėdi kaip statula prie lango -
Vis dar šiltas nuo alkanų lūpų,
Rankų,
Kvapo,
Šlapių plaukų.
Naktis išsilieja dėmėm nuo vyno,
Vyno, kurio net nebuvo.
Lietaus garsais.

Spalis 
Teka 
Lietvamzdžiais.

Kiekvienas nemiega savo šaltoje lovoje,
Rankomis ieško mylimų pečių,
Ausų,
Kojų pirštų,
Menčių...

Štai jūs skaičiuojat dienas, kurios sunkios kaip švinas,
Kad išgyventumėt
Iki susitikimo...

*

Jei galėčiau vandenynui dar kartą sugalvoti norą
Aš norėčiau tavęs šalia
Kartu už rankų
Druska. Bangos. Saulėtekiai. Saulėlydžiai.
Niekur neskubėt
Diena po dienos

Jei galima mums čia pasilikt
Arba kaip pas juos čia senstama
Basomis per smėlį,
Sapnuoti apsikabinus
Nieko neieškot
Tiesiog gyventi dviese

Jeigu galima ieškoti savo vėjo
Aš viską taip, turbūt, ir palikčiau
Man velniškai tavęs trūksta
Ir šiam, ir anam pasauly

Aš beprotiškai sena jūra
Jau pats laikas būtų tapt vandenynu
O aš vis grožiuos bangomis
Ir vis laukiu tavęs.

-

Mano, neturinčiuose prasmės, eilėraščiuose
Tu randi savo atspindžių
Kaip taip gyvent
Ir kam tau su kažkuo miegot
Kovoti su nuobodulio jausmu
Viantvė - išeitis
Kai kažkas užgęsta akyse

Nėra tokių miestų, kurių kampuose gali paprastai paslėpti nusivylimą
Nėra tokių salų, kuriose visą laiką vyksta karnavalas
Nėra vaistų nuo kvailumo, baimės, kilpos ir išskaičiavimo
Nėra jų, net jei aš tau pameluočiau

Pabėgt nuo savęs, papasakot, kaip viskas buvo
Mylėti nemylimus, ar tikėti savo žvaigžde
Šių nepakeičiamų sprendimų
Milijonai, brangusis
Ir kaip tai nutiks
Tu turi išsirinkti pats.

Mano, neturinčios prasmės, eilės
Šauksmas, raštas, šokiai
Ir turbūt, tu neturi to žinoti
Bet
Gyvenimas per trumpas,
Kad per naktis miegotum su nemylimais.

/

o dabar viskas, ko reikia jai - šis berniukas.
laikas palauks.
ji priglaudžia jį, ir jis murkia, kaip katinas.
jis kvepia medumi ir bangomis.
jai, atrodo, penkiolika. liepa, dusina karštis.
druska ant lūpų, ant kaktos antspaudas -
jo vėsi žymė...
jai, atrodo, jau nesvarbu. kartoja: savaime praeis.
ir dienos, kaip karoliai, spindi,
ir virsta piešiniu -
petys, ranka, gurkšnelis vyno, netikėtas lietus, tušti kiemai...
jis šypsosi, šmaikštauja,
kai jie kartu - visi sustoja ir nutyla.
jai atrodo penkiolika... ar?
seniai virš keturiasdešimties, kas per velnias.
žila sruoga prie smilkinio, ir laikas teka, kaip vanduo
tarp pirštų, plaukų,
išdegusių blakstienų.
o jis žiūri nematydamas kitų veidų,
ir bijo naktimis miegot -
drebulys, greitėja pulsas.
ir kūną suriša su kūnu jūros virve, banginio ūsu.
jis sako jai: tu - mergaitė.
netikėk nei veidrodžiu, nei žmonėmis.
ir aš myliu tave
ir nesvarbu, kiek mes kartu išbūsim.

.

Aš žiūriu į tave
Ir man norisi, kad mes būtume artimesni
Kad būtume gyvi
Kad būtume vienas kitam brangesni,
Nei mašinos, daiktai ir atsitiktiniai keleiviai
Kad sau, ne kitiems kartais būtume griežtesni
Aš noriu, kad mes bent truputį būtume lengvesni
Kad būtų apie ką kartu patylėti
Kad nepamirštume kaip juokaut
Kad viduje mums kasmet sukaktų 18
Nors ištikrųjų būtų jau 200
Nes kitaip kam?

Aš žiūriu į tave
Ir noriu, kad būtume arčiau
Iš tikrųjų.

.

O tu nežinojai, kaip ateina senatvė –
Kai viskas kvepia korvaloliu,
Kai visai negalima juoktis,
Jei nenori išprovokuoti kosulio priepuolio,
Kai akiniai artumui ir toliui,
Vieni tam, kad surastum kitus.

O tu negalvojai, kad netikri dantys
Pasiglemžia pusę maisto skonio,
Kad pirštai tinsta taip, kad žiedai
Atrodo juose įaugę amžiams,
Kad užmiegi vidury puslapio,
Veiksmo filmo, net pokalbio,
Neprisimeni žodžių „diržas“ ar net „skarelė“,
Kai bandai paaiškinti, ko ieškai.

Mes jauni, išdidūs kvailiai,
Laimingi tinginiai.
Iki pirmų rimtų pagirių
Mums lieka po keturis metus,
Iki pirmo insulto – dvisešimt aštuoni,
Iki pirmos mirties – penkiasdešimt trys metai;

Todėl, kai matom kažkokį
„Širdies rinkinį“ ant mamos lentynos
Mes persipildom panieka
(Dar pasakyk supirkti visus kryžiažodžius ir maldaknyges)

Kada mes irgi nenumirsim trisdešimties –
Lekiant kartu su motociklu
Į fūrą, kuri apvirsta, -
Primink man tada apie korvalolį,
Akiniai toliui – mašinos daiktadėžėj.
Artumui – ant tavo galvos.

.

Kur tavo laimė,
Kurią piešia savo užrašų knygutėje kliedėdamas?
Kokio klausosi Lloyd‘o Webber‘io,
Dave‘o Matthews‘o,
Simply Red‘o?

Ką kalba atvertes telefono dėklą,
Apie storą bobą, besišypsančią prie kasos,
Apie skrydžio datą,
Apie tėvą?
Kas jam atsako kitame gale?

Kuo užsigeria karčiausią birželio vakarą,
Nefiltruotu tamsiu,
Viskiu su vyšniu sultimis,
Mochito, kuriame skaldytas ledas?
Koks barmenas skalauja jo bokalą?

Kokia kalba jis mąsto?
Kodėl tu jo negirdi? Tik triukšmas.
Kodėl net jis jau tavęs čia nelaiko,
O tik erzina?

Kodėl jis neišsikvies lifto į tavo aukštą,
Nepašiauš tavo plaukų,
Ir nenorės pasilikt?
Kodėl jis neišpirks tavęs iš baimės,
Nesumokės už tave užstato?
Kodėl nepaklaus:
- Tau visada taip
Stipriai
Norisi
Mirti?

.

Suaugę - tai ne tada, kada žingeidūs
Perdirbta rūda.
Tai ne aš naivi - išdidi - jauna
Tai jūs
Neduodate sau darbo.

Pamokyti kitus lengva, niekinti
Tai ne aš pasikėlus ožka,
Tai jums sunku
Skaityt iki galo.

Todėl, kad aš reagentas, sukeliu deginimą.
Įtampą,
Lengvą odos sudirgimą;
Aš - jūsų praleimėjimo liūdijimas,
Jūsų augančios tuštumos.

Jeigu ji kalba - o kažkas verkia,
Lengviau sušukti, kad tai - plagiatas,
Negu įsivaizduoti, kad tiesiog gyvesnė,
Nei tu.

Aš pati sau augu.
Užpildau tuščią molinę galvelę,
Ir vis lenkiu savo liniją,
Lenkiu savo liniją,
Metalinį lanką.

Aš juk visai ne apie koketavimą
Ir netikrumą,
Ne apie savigraužą ar šamanizmą -
Net žiūrėti į tai negaliu.

Aš užsiimu rimuotu džiudžitsu.
Ir, atrodo, kad niekas negali su manim sugyvent.
Man ir pačiai savęs per daug.

Begalybė.

< Jei staiga mes nuspręsim atsisveikinti, aš būsiu pasiruošus.
Kas yra labai tikėtina.
Paruošk man pabaigai kokį žeidžiantį žodį,
Kad išeinant nebenorėčiau sugrįžt.

Nepyk, jei aš būčiau nepasiruošusi išsiskyrimams,
Sėdėčiau namie viena iki amžiaus galo.
Tu bent įsivaizduoji, kaip sunku
Paleist amžiams išeinantį žmogų?

Ar tu įsivaizduoji, kaip sunku pasiruošti praradimams ir tuo pačiu tikėti, kad jų nebūna? >

Tai paskutinis kartas, kai tu papuoli į mano tekstus
Ir sėdi, juokiesi čia tarp eilučių.
Nėra nieko, kas būtų su tavim griežtas.

Žiūri prisimerkę, galvoja, kad čia kažkas negerai...
Keliems dar kvėpuoti tavim, lydyt bronchus?
Ir niekam mylėt tave taip, kaip aš.

Matuoti dienas nuo tavęs iki tavęs, šalti,
Atsisveikinti, šaukiant tamsą.
Keliems dar migdyt tave,
O lopšinių tokių dainuoti - niekam.

Šiaušti plaukus, lyginti apykaklę, kaip sūnui.
Žinoti, kaip tu glaudies supykdęs.
Keliems dar ieškot nuo tavęs vakcinos -
Ir tik man ją pardavinėt.

Matai, po tavęs lieka tuštuma
Kiekvienoj akiduobėj.
"Aš vis dar laukiu, kada mane paleisi.
Kada gi tu man atleisi".

D - 110. Stay here.

< Arba išvis nesiskirti, arba skirtis taip, kad po daugelio metų galėtum parašyti knygą apie tą žmogų, vietoj to, kad slėptum akis.>

Jie važiuoja atgal - kiekvienas į savo namus.
Tai reiškia - pats laikas prisipažinti:
Aš beveik mirštu.
Aš negaliu kvėpuot.
Norisi palikti miestą, šalį, planetą...
Ir jei kažkur yra pasaulio kraštas, aš noriu tave ten pasiimt.

Jie važiuoja atgal - ant veidų naktinių žibintų šveisa.
Kažkieno langai vis dar nemiega, per radio groja Roxette.
Iki susitikimo koks tūkstantis metų.
Tai reiškia - pats laikas pabėgt.
-Aš pavargau slėptis.
-Man nusibodo meluot.
O pati rankose lamdo didžiulį šaliką.

Ir kuriame nors gyvenime, bet tikrai ne šiame,
Jie taps herojais kokios nors melodramos -
Italijos saulė ir tikrasis Corvette...
Ir jie aukštai, o apačioje raudoni stogai.
- Myliu tave.


< Kai pavargsi būti lyriniu herojumi, užeik, papietausim.>

D - 108. Nebe.

kaip jie kalba, mama
kaip jie pakelia antakį
vienadieniai drugeliai. angelai mišrūnai
oda - saldi grietinėlė
ant kiekvieno kaklo - tatuiruotė
pakaušiu kyla burbuliukai. kaip gazuotame vandenyje
išjungia sąmonę perdozuodami

mama, kaip jie žiūri iš aukšto, jei ne draugas jiems tu
mama, kaip šaltai jie šypsosi, jei tu priešas jiems
dietiniai produktai
natūralūs žmogiškieji ekstraktai
beviltiški, kalbantys artefaktai

kaip jie apsirengę, mama, per dideliais jiems rūbais
patys jų skeletai prabangūs -
rankų darbo
karinės tuštumos
baltaplaukiai robotai
kaip priverst save mylėt tikrus, ką tu,
kai šalia tokie skanūs surogatai

D - 107

Ar gi aš priešas tau? Kad galėtum tylėti su manimi kaip garsiakalbis tuščiame oro uoste?
Bučiuoti atsisveikinant taip, kad burnoje liktų švino skonis.
Po marškiniais stingtų rankos, kurias aš bandau pagaut kažkur ties pečiais.
Žiūrėt į akis, kaip į skylę nuo kulkos.

Saule mano, nuo kada tu turi budelio įpročių?

Svetimėjimo juosta plečiasi kaip gangrena.
Ir laižo pėdas.
Pasisaugok.
Kiekviename bare, kur mes - po valandos kaukia sirenos.
Kiekviena frazė - kaip šūvis.
Kiekviena pauzė - kaip skardis.
Ar priešas aš tau?

Tomis lūpomis, kurios dabar smaugia eilinę cigaretę, tu dar mokėjai šypsotis ir dainuot.
Aš po pusvalandžio išvažiuosiu, o tu liksi laužyti riešų ir gert.
Berniuk mano, su kuo tu kovoji? Ar tik ne su savimi?

Ar ne su savimi pačiu, neriančiu į tuštumą.

Jis. Ji.

Ir jis tampa nepajudinamas,
Ir susikaupęs, kaip smauglys,
Kai atvažiuoja jos neperspėjęs,
O išvažiuoja taip ir nepamatęs.
Ji jaučia, kad jis mieste.
Žiūri į burną telefonui - na, ir kas iš mūsų drąsesnis?
Ir visas dienas iki jo išvažiavimo ji tyli.
Ir visas dienas tyli jie. 
Ji galvoja - gal kur nors prasilenks.
Matuojasi šypsenas, frazes, rūbus.
Jis taip pat.
O iš traukinio rašo: "Niekur nedega šviesos".
Ji atsako:
"Velnias".

Laiko, vietos, augimo krizė.

Buvo apatiniai su ančiukais ir paršiukais - dabar marškinėliai su užrašu "fuck it all".

Ir niekam neaišku, ką su tavim daryt, devyniasdešimtųjų vaike. 

Tavo galvoje metalas, burnoje mentolas. 

Tiek ir reikalų. 

Išgerti po margaritą ir paryčiais grįžti namo visai be jėgų. 

Ir kai šaukia - na kokio velnio, jūs sakot - net nekruptelėję - niekas neprašė manęs gimdyt. 

O štai tu - fasuoji žodžius išsinešimui. 

Pili į maišelius nemokamus savo melus. 

Ir ne tik negrąžini skolų Dievui - eini į minusą. 

Tu pati sau juodasis humoras - dar juokingas, bet jau gėdingas. 

Visi dar šypsosi, bet pasibjaurėję sučiaupia burnas. 

O tu vis lauki, kol tave, kaip rinktinę kavą, išspaus iš juodų blizgančių pupelių. 

Ir tada visi supras, tada baigsis kančios, tada ateis laikas. 

Ir tu sėsi daryti iš musės dramblio ir daug triukšmo iš nieko. 

O kol kas visi tave giria, ir tapšnoja per petį, ir kiša arachisą į kairę saują, į dešinę - romą su ledu. Ir tu klausaisi tostų savo garbei, o mintyse galvoji - mažasis cachesas. 

Aš nuvargintas mažasis cachesas. 

Viską girdi lyg per ilgą alpulį, komą, miegą... 

Šnabždi: pora savaičių, dar pora tokių savaičių ir aš tikrai išprotėsiu. 

Laiko, vietos, augimo krizė. 

Kažkuriuo metu siela tampa gniužulu gerklėje. 

Ten, tarp pauzių gale eilutės. 

Ir akys jos visos sužeistos. 

Kaip paukščio, ne žmogaus. 

Ilgai eina ratais, gydydama savo žaizdas. 

Keliauja iš miesto į miestą nejausdama žemės po kojom. 

2013.04.20

< Rašymas - kaip muzika. Kaip kvėpavimas. Kaip tas faktas, kad muzikantams negalima susižeisti pirštų. >

Gali rašyt. 

Gali rašyt kai pavasaris, ar kai ruduo. 

Kai lyja ar kai įsimyli. Kai skauda, nesvarbu ar susižeidus, ar pasirinkus netinkamą žmogų. 

Kai krenta žvaigždės. 

Naktį. 

Kai gali galvoti milijonus norų ir tikėt, kad viskas viskas išsipildys. 

Kai miestas būna tobulas be žmonių. 

Ar penktą ryto vos pradedant kilt saulei. 

Prie atidaryto lango. 

Nuleidus kojas nuo palangės ir leidžiant kauptis rasos lašeliams ant pirštų galiukų. 

Ar ant stogo krašto. 

Pasistačius kėdę ir vienkartiniais šaukšteliais valgant arbūzą. 

Ir mėtant jo kauliukus į praeivius, kikenant slepiantis, kad niekas nepamatytų. 

Gali rašyt klausantis muzikos. 

Kurios ritmas sutampa su kvėpavimu. 

O žodžiai - su gyvenimu. 

Arba kai klausaisi ant kelių miegančio katino murkimo. 

Arba kai vidury nakties ateina mūzos ir išvaiko sapnus. 

Gali rašyt, kai už lango siaučia audra ar pūga. 

Ar kai bijai vienatvės. 

< Rašyt gali visada. 

Šis pasaulis dar daug ko nematęs. >

D - 81

Нет, придется все рассказать сначала, и число, и гербовая печать; видит Бог, я очень давно молчала, но теперь не могу молчать – этот мальчик в горле сидит как спица, раскаленная докрасна; либо вымереть, либо спиться, либо гребаная весна. 

Первый начал, заговорил и замер, я еще Вас увижу здесь? И с тех пор я бледный безумный спамер, рифмоплетствующая взвесь, одержимый заяц, любой эпитет про лисицу и виноград – и теперь он да, меня часто видит и, по правде, уже не рад. 

Нет, нигде мне так не бывает сладко, так спокойно, так горячо – я большой измученный кит-касатка, лбом упавший ему в плечо. Я большой и жадный осиный улей, и наверно, дни мои сочтены, так как в мире нет ничего сутулей и прекрасней его спины за высокой стойкой, ребром бокала, перед монитором белее льда. Лучше б я, конечно, не привыкала, но не денешься никуда. 

Все, поставь на паузу, Мефистофель. Пусть вот так и будет в моем мирке. Этот старый джаз, ироничный профиль, сигарета в одной руке. 

Нету касс, а то продала бы душу за такого юношу, до гроша. Но я грустный двоечник, пью и трушу, немила, несносна, нехороша. Сколько было жутких стихийных бедствий, вот таких, ехидных и молодых, ну а этот, ясно – щелбан небесный, просто божий удар поддых. 

Милый друг, - улыбчивый, нетверёзый и чудесный, не в этом суть – о тебе никак не выходит прозой. 

Так что, братец, не обессудь.