Aishiteru.

Plyšta debesys. Dangus verkia tūkstančiais lašų ant mano lango. O mes teisiam kitus, nežinodami likimo. Nei jų, nei savo. Su viltimi tiesiam rankas į dangų, o iš ten mums atsako, kad nuoma per daug brangi.

 

Sumiauksi katinas. Sublyksi žaibas. Akimirkai atrodo, kad pasaulis baigės.

 

Kažko ilgiuos. Senais laiškais. Paklidusiais.

Senom žinutėm, kurios jau nebešildo.

Naktim vienatvės. Pilnaties. Be meilės.

Kažkuo, kas verčia mėgti šaltį ir bijoti laimės.

 

Kolekcionuoju pienes. Ir mažas svajones. Pavirtusias lengvom, mažytėm abejonėm. Ir senus laikrodžius, pamiršusius skaičiuoti. Sustingusius laike...

<Jau galima kremuoti...>

 

Ir vis dar lyja. Kažkur, iš to plataus dangaus. Galbūt po juo, į tokį patį lietų, dar žiūri akys man kažko labai brangaus.

Ir mintyse aš tyliai jam kartosiu "Aishiteru". <3

 

 

Buda šypsos.

 

- Tu vis dar rašai?

- Taip. Kartais. Truputį. Naktį. Iš nematomų siūlų pinu mintis. Laukiu kol prašvis. Ir paslapčia stebiu šikšnosparnius.

 

O kažkas po mano langais aukoja save Dievams.

 

Šimtams. Ar tūkstančiams. Nematomų būtybių. Lenkiuos. Ir aš. Už tai, kas neįvyko.

Harmonija. Ir dar du amuletai. Apsaugot, rodos, daug nuo ko galėtų.

 

Mintys pinas. Po truputį. Kaip iš senos prisiminimų dėžutės. Senų draugų potėpiais, juodai - baltom nuotraukom. Piešiniais. Svajonėm, kurios neatleis. Kovos menais. Nubrozdintais delnais. Išpapšytais langais. Ir sienom. Ir juodo juodo katino murkimu.

 

Buda šypsos.