Smėlis tarp pirštų ir vėjas
plaukuos. Balos, kuriose atsispindi daugybė oranžinių didmiesčio žibintų.
Sutikta nepažįstama močiutė su kastuvu ir šuo. Lojantis ant vienišos šluotos.
Bemiegės
naktys. Tavo. Mano. Keturi šimtai metrų tylos. Įsivaizduojamos. Nes kažkas
kažkur vis dar vyksta lygiai taip pat, kaip anksčiau. Kaimynai, būgnai, gitara
ir karaoke. Ir žingsniai, nuo kurių siūbuoja lempa, gąsdindama, kad vieną dieną
nukris.
Plytelė
juodo šokolado. Ir įkvėpimo paieškos. Skaitant DAO. Vietoj egzaminų, vietoj
poilsio. Ir žodžiai
"norėjau rašyti..."
O
užrašyti kartais nieko nepavyksta. Lipdom po kelis žodžius, dėliojam lyg delionę,
kurios detalių savo pasąmonės užkampiuose niekaip nesurandam.
O žemė vis labiau bąla...
Pagaliau? atėjo žiema...
Ant
vienišo medžio šakos kabo du vieniši batai. Apsnigti ir dabar jau sušalę. Nes
kažkas jų taip ir nepasigedo. O galbūt tyčia ten užkabino.
Kažin
ką galvoja jie ten kabėdami? Ar prisimena kelius, kuriais ėjo? Kojas, kurios
juos vedė?
O
mano kojos prisimena visus praeitą žiemą išmintus kelius per pirmą sniegą. Ir
palinkėjimus vairuotojams ant mašinų langų, paišytus sušalusiais pirštais. Bet
taip nuoširdžiai, kad atmintis man vis prikiša tą vaizdą ir pirštai patys prašo
pakartot tai, kas buvo. Ir būtinai pasisupti ant apsnigtų supynių...
Namai
kvepia žalia arbata, apelsinais, ateities planais ir prisiminimais. Laikas
nesustodamas eina pirmyn, o aš, pakliuvusi į iki skausmo pažįstamas vietas, net
jei dabar jos kitokios, jaučiu baisiai visų graužiančią nostalgiją. Ilgesys tų dienų, kurių jau nebus
ir suvokimas, kad vis gi nesigailiu pasirinkusi būtent tokį kelią. Bet taip
gera vėl bent trumpam atsidurti toje tamsioje patalpoje tarp blyksčių, šviesų
ir fotoaparatų...
Ir
kartais tokiomis akimirkomis užpuola mintys "o kas būtų, jei būtų kitaip?
kur dabar būčiau? su kuo? ką veikčiau? ir ką galvočiau?"
Nežinau
ar gerai ar blogai tai, kad atgal grįžti neįmanoma. Pasirinkimas tik vienas.
Tas kelias, kuriuo dabar einu. Ir eiti reikia iki galo. Kad ir kur jis būtų.
