Paskutinė naktis

     Tiksli laikrodis, kurį kažkas kažkodėl pamiršo persukti dar rudenį. Jam naujieji ateis anksčiau, nei visiems likusiems šiuose namuose. Šiame mieste. Šioj šaly.
     Pagaliau? Sninga. O aš ilgiuos tų siaurų gatvelių, šurmulio ir karšto vyno. Ilgiuos žmonių, kalbančių man nesuprantama kalba.
     Ilgiuos miestų, kuriuose nebuvau, žmonių, kurių nesutikau.
     O kas dabar? Dabar vėl keturios sienos. Tai šaltis, tai šiluma. Ir tai keičias taip greitai, kad nespėju priprast.
    O tarp tų keturių sienų jis. Tas, už kurį turėčiau dėkot Dievams, likimui arba sesei. (?) Žmogus - vaikas. Pastoviai klausinėjantis manęs įvairiausių klausimų, į kuriuos aš nežinau atsakymų. Į kuriuos galbūt nenoriu žinot atsakymų. Tas, kuris matė mane įvairiausios būklės ir, kaip nekeista, vis dar yra čia.
     O aš, tiesą sakant, noriu ramybės, pavasario ir katino.
Aš vis dar nežinau ar viskas yra taip, kaip turėtų būt. Nežinau ar man to reikia. Kartais atrodo, kad viskas ne laiku, ne vietoj, ne man. Ir kartais aš ilgiuos. To, ko neturėčiau ilgėtis. Praeitis naktim beldžias į pasąmonę.
     Aš pavargau. Nuo savęs turbūt. Ir nuo to, kad niekas nesikeičia.
Belieka tikėtis, kad išmušus laikrodžio rodyklei 12 nakties iš tikrųjų įvyks stebuklas ir viskas dings ten, kur ir turėtų būt.
     O dabar laimingų Naujųjų. Sau, jam, ir visiems žmonėms.

Kartais atsitinka gyvenimas

Mandarinų kvapas ore. Ir kai kur jau matomos eglės. O ant mano vienišo aprasojusio lango kabo vieniša girlianda. 

Mes vėl kartu stebim dryžuotus kaminus. Klausomės kaimynų balsų ir šaldytuvo ūžimo. Greit bus galima traukti kojines ir laukti dovanų. 

O aš tuo metu turbūt gersiu kavą kokioje siauroje Paryžiaus gatvelėje ir skaičiuosiu dienas iki Kalėdų. Stebėsiu tuos amžinai įsimylėjusius žmones ir ilgėsios Tavo kvapo. 

Bet aš dar čia. 

Namuose, tarp sienų, kurių taip pasiilgau. Tarp sienų, kuriose liko geriausios akimirkos. Garsiausias juokas ir karčiausios ašaros. Prie langų, per kuriuos stebėjom vienišus naktinius praeivius. Kartais pavydėdami jiems. Kartais užjausdami. Prie langų, per kuriuos stebiu pravažiuojančius troleibusus. Klausaus kaip atsidaro ir užsidaro duris. Kaip įeina ir išeina žmonės. Kaip jie skuba kažkur, bėga. Kaip jiems grįžus namo kaimyniniuose namuose užsidega šviesos. Ir prasideda gyvenimas. 

O mes leidžiam laiką stebėdami juos. Nes mūsų laikas nejuda. Nei pirmyn, nei atgal. Laiko nėra. Yra tik čia ir dabar. Kol esam mes. Kol yra langai, už kurių vyksta gyvenimas. 

Melancholija

Atšalus orams atšąla ir nuotaika. Vienintelis dalykas ko norėtųsi - tai susisukti į šiltą pledą ir šildyt sušalusius delnus laikant karštą kakavos puodelį ir žiūrint banalią romantinę komediją ar dramą. Ir tokioj būsenoj norisi likti iki pavasario, kad netektų lįst iš šilumos į tą šaltą, lietingą ir niūrų rudenį. Bet anksčiau ar vėliau tenka išeit ir pajaust kaip per drabužius smelkiasi drėgmė ir šaltis.
Kartu su šalčiu pro drabužių sluoksnius braunasi mintis, kad vis gi aš myliu rudenį.
Už spalvotus lapus, savotišką rudeninį kvapą, šiltas pirštines ir pūkuotus kapišonus. Už vakarus su šeima, įdomius filmus, šiltesnius apkabinimus ir karštesnę arbatą. Ir už vėlines, kurių visada laukių. Tų daugybės žvakių liepsnų ir jau mintinai mokamų siaubo filmų.
O po vėlinių, išaušus rytui, pasidaro šilčiau ir šviesiau. Ateina laukimas Kalėdų ir visur ima sklisti kalėdinė nuotaika ir imbierinių sausainių kvapas.
Po tokių minčių ir "rudeninės depresijos" suprantu kaip aš myliu gyvenimą ir visas smulkmenas jame.
Myliu net sausakimšus ir kiaurai perpučiamus didmiesčio troleibusus. Juose net kartais sninga.
Ir, po velniais, tai yra nuostabu.
Net besistumdančios močiutės kelia ne pyktį, o šypseną.
Ir pilni batai sniego. Ir ne tik batai. Po to, kai netyčia nusirideni nuo kalniuko. Ir ilgas kopimas į kalną, kad pamatyt fejerverkus, o vietoj jų matai tik rūką.
Mandarinų kvapas prieš kalėdas. Nieko nėra nuostabesnio, nei šaltą žiemos vakarą eiti tuščia gatve, nešantis pilną maišą mandarinų, namo, kur tavęs kažkas laukia.
Dovanų popierius ir dovanų pirkimas bei pakavimas, įsivaizduojant šypsenas veiduose žmonių, kurie jas gaus.
Eglės puošimas su mama. Ir kūčių vakaras.
Pavasario laukimas ir pagaliau tirpstantis sniegas. Pirmosiose balose sušlapusios kojos. Linksmesni praeivių veidai. Ir pirmas paukščių čiulbėjimas.
Visos šios ir kitos smulkmenos kelia šypseną ir verčia džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka.

Narkomano užrašai

Žinot kas yra iš tikrųjų siaubinga? Priprast prie žmogaus, kaip priprantama prie narkotikų.
O kažkas, be tavo žinios, nusprendžia tave pagydyt nuo tos priklausomybės... Išmeta paskutinę likusią dozę ir prasideda lomkės.
Lygiai taip pat ir su žmonėmis.
Kai vieną dieną tavo narkotikas susiranda kitą auką ir išeina medžioti. O tu lieki be nieko. Tik su skyle viduj, kuri visai nenori užsitraukt.
Kažkas tau sako: "Laikas gydo".
Nė velnio.
Iš pradžių patiki, lauki kol tai praeis. Savaitę. Dvi. Mėnesį. Metus. Ir niekas ties tuo nesibaigia. Atrodo viskas, praėjo. Išsigydei nuo priklausomybės. Pradėjai gyvent iš naujo. Ir, regis, esi laimingas. Praeina jau ne vieni metai ir viskas gerai.
O vėliau, visai netikėtai pamatai savo didžiausią, bet kartu ir maloniausią klaidą. Tą, nuo ko taip stengeis pasveikt.
Ir jis lyg niekur nieko vėl apkabina ir pavaišina tavo mėgstamiausiu šokoladu. Pasidalina savo ausinukais ir tu paslapčia tikies daugiau sužinoti apie jį iš jo muzikos, o išgirsti tas pačias dainas, kurių klausais važiuojant namo.
Savo dainas.
Per kūną pereina šiurpas.
Nusisuki į langą ir apsimeti, kad viskas gerai. Ir dabar tu, kaip tikriausias narkomanas, vėl nutrūksti nuo grandinės ir reikalauji dar. Deja, dozė tebuvo viena. Ir ji jau pasibaigė. Ir tau vėl skauda kaip pirmą kartą.
O gal net labiau.
Ir vėl iš naujo turi laižytis jau, atrodė, užgijusią žaizdą. Ir tyliai sau kartoji klausimą "ar tai kada nors pasibaigs?".
Niekas neatsako. Niekas nežino...

Pažadu

Dalykai, kuriuos norėčiau/turėčiau padaryt per gyvenimą (?).

1. Palydėti ir sutikti saulę prie jūros

2. Išsimaudyti joje

3. Pasivažinėti motociklu

4. Paskraidyti oro balionu

5. Išmokti? japonų kalbą

6. Nuvykti į Japoniją

7. Nuvykti į Paryžių

8. Parašyti knygą

9. Surengti parodą

10. Paglostyti tigrą

11. Nugyventi kelias dienas be jokių susisiekimo priemonių, atsiribojus nuo pasaulinio šurmulio

12. Leisti muilo burbulus nuo aukšto kalno

13. Parašyti laišką ir išsiųsti atsiktiniu adresu

14. Išmokti šokti

15. Įsimylėti

16. Šokti lietuje

17. Išmokti važiuoti riedlente

18. Pamatyti pasaulio stebuklus

19. Paaukoti

20. Nustebinti brangų žmogų

21. Sudalyvauti flashmobe

22. Išmokti gerai groti gitara

23. Groti pianinu

24. Išsimaudyti naktį

25. Perskaityti daug knygų
26. Paragauti visų skonių ledų

...

O mano meilė išėjo

O mano meilė išėjo. Ne su kitu, o šiaip. Ir liko tik tai rugsėjis...

Kai kažkas nori išeit iš tavo gyvenimo pasidaro baisu. Imi galvot kas bus toliau. Kaip reikės gyvent, kaip kvėpuot. 

O kai ta akimirka ateina kartais net nesusimąstom. Matyt, taip ir turi būt. Ar skauda? Klausiam savęs. Skauda. Nieko, praeis. Bandom paguost save. Šalta keltis rytais. Kamuoja sapnai, kurių visai netrokštam matyti.

Bet su kiekvienu rytu darosi vis lengviau atsimerkt. Lengviau įkvėpt to šalto rytinio rudens oro. O vėliau, kai nustoji tikėtis, išaušta toks rytas, kai pirmą kartą pamiršti pagalvoti apie JĮ. Pirmas rytas, kai pasidaro lengviau šypsotis. 

O dar vėliau imi klausinėt savęs ar tai išvis buvo meilė? Atiduot visą save kažkam, kas to neįvertino. Sutikt kartu rytus ir vakarus. Ar tai meilė, kai negali nė kelių valandų be jo. Ką jau kalbėti apie kelias dienas. Ar tai meilė, kai nori būti kuo įmanoma geresniu žmogumi savam žmogui? Ar tai meilė, kai vidurnaktį gali nueit kelioliką kilometrų tam, kad bent 5 minutėms galėtum JĮ apkabint?
Ar visa tai ir dar daugiau yra meilė? Ar buvo meilė?
Kas apskritai yra meilė? Ar mačiau ją? Ar patyriau? Nežinau. Kai klausia, sakau, kad mylėjau. Mylėjau taip, kaip rodo filmuose ir rašo knygose. O vėliau susimąstau - ar tikrai? O ar meilė gali tiesiog išeiti? Knygose to nerašo. Ten jei jau myli - myli iki pabaigos. Ir aš netikiu, kad jei buvo gali baigtis per vieną dieną.
Žmogus, kadaise buvęs pasauliu, tapo niekuo. Eiliniu praeiviu šaltoje, niūrioje gatvėje.
O kas toliau?
Toliau viskas iš naujo.
Nauji žmonės. O gal tik vienas žmogus. Naujos akys, prie kurių žvilgsnio teks pratintis raudonuojant ir slepiantis už aukštos apykaklės, sakant, kad tau tiesiog šalta.
Sako, kad sunkiausia yra nusirengt ir priprast prie kitų rankų.
O jis, tas naujasis žmogus, nesupras kodėl tau šiurpsta oda vien nuo žvilgsnio. Neš tau arbatą, galvodamas, kad sušalai... O tu tyliai šypsosies, norėdama, kad tai būtų tikra. Ir, galbūt, amžinai.

Baisu

Baisu, kad pavogs. Įsliuogs į kambarį šviečiant pilnačiai ir susikraus į didelį juodą maišą viską, ką sau pasižadėjau... Niekada daugiau neįsimylėt,  nieko per arti neprisileist, nebepasitikėt. Ir dabar, kai nežiūrint į viską aš supratau, kad gyvenimas yra gražus, kažkur gyliai širdyje aš...bijau. Bijau, kad vieną dieną atsiras žmogus, kuris norės dar labiau man tai įrodyt, o vėliau, taip pat kaip dauguma kitų, sudaužys viską ir šoks ant šukių laimės šokį.
Kaip Afrikos gentyse žmonės šoka šaukdamiesi lietų.
Lyja ir ant manęs. Negelbsti skėtis. Per gilios balos.
Ant repeat'o daina "Still Broken".
Atrodė viską susirinkau ir sunaikinau. Pasirodo, ne. Neužrakinau durų. Pabaisa iš praeities kaišo nagus pro plyšį. Kaip įkyrus alkanas uodas. Siurbia. Deja, ne kraują. Sielą. Po trupinėlį, po siūlelį. Lyg bandydama atpainioti voro suregztą voratinklį.
Įkliuvau į savo pačios  spąstus. Neapskaičiavau žingsnių, nenumačiau pasekmių. O pabaisa pasinaudojo proga. Suleido nuodų, kad pabėgt negalėčiau, o pati išėjo. Išeidama išsinešė daugiau, nei davė. Be pusės savęs šalta. Vėjas pūčia kiaurai.
Reikia arbatos ir pirštinių. Ir ko nors, kas atėjęs nebeišeitų.
Niekada.

Dulkės

Ant mano pagalvės užmigo
Dulkės.
Tavo rankom apkabintos
Šalta žiema.
Pėdas tyliai glostė
Liūdesys.
Pro langą baikščiai žvelgė
Mėnesiena.
Mažam puodely švintant
Aušo arbata.
Ir orchidėjos žiedlapiai
Nuvytę.
Kaip iš dangaus nukritus
Kometa.
Svajojo dulkės Tave iš naujo
Apkabinti. 

Juodas katinas ir knygos

                      Kambarys pakvipo knygų puslapiais. O puodelis pilnas mėtų arbatos maloniai šildė delnus. Už lango girdėjosi tylus žiogų čirpimas. Vasaros vidurys. Ji sėdėjo prie praviro lango ir stebėjo taip greitai lekiančias laikrodžio rodykles. Jos beveik siekė vidurnaktį. Taip ilgai lauktos šiltos vasaros naktys jau tuoj pradės skaičiuoti savo paskutines dienas, o ji taip ir nepamatė jūros. Mažas juodas katinas įsitaisė ant knygos, tiesiai ten, kur ji baigė skaityt, bandydamas murkimu nukreipti jos mintis kitur. Ir netrukus jis pajuto švelnų prisilietimą. Į katiną smelkėsi knygos kvapas. Susimaišęs su praeities ir ateities likučiais ir pačiom slapčiausiom fantazijom. Katinas mėgo knygas ir mažas kartonines dėžes, kuriose galėdavo pasislėpti. O ji, mergaitė gyvenanti kitoje realybėje, svajojo apie dangų. Juoda. Skylėtą naktinį dangų.
                      Šalia gulėjo krūva lapų. Suglamžytų. Dalis jų buvo išmėtyta ant grindų bandant pataikyti į šiukšlių dėžę. Deja nesėkmingai. Lygiai taip pat, kaip bandymas rašyt laiškus. O juk ji žadėjo. Žadėjo, kad rašys. Tačiau nerado žodžių. Lyg žodžiai būtų palikę ją likimo valiai. Lyg būtų turėję savo atskira gyvenimą. Gyvenimą knygose. Ji taip pat svajojo parašyti knygą. Tačiau nežinojo apie ką. Jos pasaulis atrodė toks mažas ir trapus šalia kitų žmonių pasaulių, kad rašyti apie jį atrodė kvaila. Rašydavo po sakinį. Kitą dieną jį ištrindavo ir pradėdavo iš naujo. Ir tai tęsėsi jau kelis metus. Ir tęsis dar ilgai. Mintys neklaužados pabėgdavo, kai jų labiausiai reikėjo. Nuklysdavo į ramunių pilną pievą ir burdavosi laimę skindamos žiedus.
                      Juodas katinas vis dar tyliai murkė pritardamas žiogams. Svajonės, atrodė, tuoj ims pildytis, kai eidama gatve pastebėdavo užrašą "laimė ten" ir mažą rodyklę šalia. Tačiau "ten" laimės niekad nebuvo. Tik oro balionai. Tokie patys kaip bėgančios mintys. Atrodė tuoj ims ir nupūs. Ir nieko nieko nebeliks. Bet likdavo. Trupiniai ieškotos laimės. Kaip ant kilimėlio, gulinčio prie durų, nubyrėjęs nuo batų padų smėlis. 
                          Nepastebimai artėjo rytas. Dangus prarado savo juodumą. Užsilopyjo skyles. Kvietė saulę naujos dienos švęsti. O ji, mergaitė, kurios plaukai kvepėjo pavasario lietum, dar nebuvo sumerkusi akių. Per daug minčių mažoj galvelėj sukosi. Toli toli važiavo traukiniai. Skrido lėktuvai. Jai taip patinka tie dideli metaliniai paukščiai, kad kartą neiškentusi ji nuvažiavo bent akies kraštelių pasižiūrėti į juos. Niekada skraidyt neteko, bet labai norėjo. Dar ji labai mėgo stotis. Geležinkelio. Atbildančių traukinių garsas keistai ramino įsišėlusias mintis, slopino liūdesį. Ji džiaugėsi matydama kaip susitinka vienas kito išsiilgę žmonės. Stebėdama juos bandė įsivaizduoti jų istoriją. Kur keliavo, ką matė, apie ką svajojo, kokius planus kūrė. 

                      Šalia gulinčių lapų krūva po truputį mažėjo, tačiau didėjo kitą, sulamdytų popieriaus gniužulėlių kruvelė prie šiukšliadėžės. Dėl minčių pertekliaus ji vis pamesdavo reikiamus žodžius reikiamam žmogui. Todėl tekdavo viską pradėt iš naujo. Naktis baigėsi, o laiškas taip ir nebuvo dorai pradėtas. Saulė užėmė savo kasdienę poziciją. Arbata atšalo. Katinas nusipurtęs pakilo nuo knygos ir šoktelėjo pro langą. Į ryto rasa permirkusią žolę. Į mergaitę iš aukštos lentynos žvelgė daugybės pliušinių meškinų akys. Galvoje nevalingai ėmė kilti vaizdai. Veidai žmonių, kurie juos padovanojo įvairiausiomis progomis. Po veidų sekė vietos ir žodžiai. Kur jie tada buvo, ką kalbėjo.
                      Kažkas pasibeldė į duris. Mama kviečia pusryčių. Dar vienas arbatos puodelis. Dar viena diena be miego. Šalta ir lietinga. Saulė pajuokavo suteikdama viltį ir dalelę šilumos. Dabar jos vietą užėmė pilki, liūdni, sunkūs debesys. Pilni lietaus. Verkiantis dangus gatves užliejo, o ji vėl grįžo prie lango. Apsigaubė šiltu pledu ir stebėjo praeivius. Tokius pat pilkus, kaip dangus. Pasislėpusius po skėčiais. Juodais juodais skėčiais. Ji visai nesuprato tų žmonių. Atrodė, kad lietus nuplovė pasaulio spalvas. Pasaulis liko tuščias, kaip ta šiukšlių dėžė, stovinti kampe, į kurią ji taip ir nepataikė. Palangės gale stovėjo vienišas kaktusas. Jis ją gąsdino. Grasino savo ilgais aštriais spygliais. Atrodė, susitaręs su lietum. O ji norėjo būti kaip tie vaikai, kuriems nerūpi oras. Kurie lyjant lietui šokinėja per balas. Ir juokias. Iki jų jai trūko tiek nedaug. Tik nuleisti kojas ir nušokti į tą pačią šlapią žolę. Kaip katinas. 

Išpažintis

    Yra daug žmonių. Mus gerbiančių. Smerkiančių. Tyliai stebinčių. Pirštais rodančių.
Truputi skauda, kai brangus žmogus pasako, kad tavo Gyvenimas - nieko vertas, tuščiai praleistas, prasmės nerasta... Turint omeny, kad man tik 20 metų ir laiko savo vietai po saule rasti dar užtektinai. Tai amžius skirtas kvailystėms ir nuotykiams. Tai amžius, kai daug kas yra pateisinama. Ir tyliai suvoki, kad tai skamba šiek tiek kvailai iš lūpų žmogaus, kurio gyvenimas tik knygų pilnas. Ne ne, nesakau, kad knygos yra blogai. Tikrai ne. Ir aš jas skaičiau. Ir daug skaičiau. Bet, manau, kad turėti įdomių, kvailų ir kartais net truputi kenksmingų sveikatai nuotykių yra daug smagiau. O mano gyvenime per šiuos 20 metų buvo visko...
     Buvo žaidimų kieme su draugais iki vidurnakčio ir piktų kaimynų, kuriems mes trukdėm miegot.
 Nubrozdintų kelių ir plaštakų.
Sudaužytų langų. Gerai, kad ne gyvenamų namų.
Laipiojimo stogų pakraščiais.
Pirmas pabėgimas iš pamokų.
Buvo ir pirmoji "meilė". Žvaigždžių stebėjimas ir pokalbiai iki paryčių. Vėliau - miegas per pamokas.
Pabėgimas iš namų ir daug linksmybių.
Pirmas dvejetas.
Apsilankymas pas pavaduotoją pirmąją mokslo metų dieną.
17 pirmas apsilankymas naktiniame klube, kuriame gavau gėlių. Nuo merginos. o.O
18 gimtadienio sutikimas už mokyklos kampo vaišinant draugus alkoholiu. Po ko buvo labai linksma.
Žolės parūkymas. Už to paties kampo. Prieš klasės auklėtojos pamoką. Ir vėl buvo labai linksma.
Rūkymas. Iš nervų. Dėl kitų padarytų kvailysčių.
Susibadymas veriant auskarus ir darantis tatuiruotę.
     Bet buvo ir dalyvavimų konkursuose ir olimpiadose, pirmų vietų, knygų skaitymo ir eilių rašymo. Buvo draugų, juoko, ašarų. Visko visko....
     O dabar, būdama 20, aš turiu tą, ką myliu labiau už viską. Ir ne, tai ne kažkoks vaikinas. Tai mano dukra. Norit smerkt? Smerkit. O aš manau, kad jauna mama yra labai gražu. Ir jei dabar man leistų grįžt atgal ir nugyvent iš naujo - aš atsisakyčiau. Nesigailiu nieko. Ir nieko nenoriu keist. Klaidos yra gerai. Jau daug kartų tai kartojau. Ir dar kartosiu. Iš jų tik ir semiamės patirties, ir mokomės.

"Parašyk knygą apie mus"

Yra dalykų, kurių, kad ir kaip norėtum, nepamirši. Kažkas, gyvenantis tavo viduje, neleis tau to padaryt. Ir kartais, tamsiom ir šaltom naktim pakiš tau seną seną, juodai-baltą prisiminimą. Kaip mūsų senelių nuotraukas. Kaip nespalvotą kino filmą. Ir tu, visai nejučia, imsi ilgėtis viso to kas buvo. Ir tyliai verksi liūdesio ar džiaugsmo ašarom...
Ir mano galva pilna smulkių mūsų gyvenimų dėlionių nuotrupų. Kažkur, iš gilumos sklinda tas jaukus ir mielas arbatų, turinčių sparnus, kvapas. Ir apkabinimų. Dryžuoti kaminai ir nuo saulėlydžio nusidažę dūmai.
Dar dabar kartais naktim net apsiniaukusiame danguje ieškau žvaigždžių ir prisimenu kaip kartu stebėjom krentant jas. Ir galvojom norus.
Svajojom rašyt. Po sakinį per dieną. Ir kabinom viską ant sienų. Ir sakydama "noriu parašyti knygą" visada girdėjau "parašyk knygą apie mus". O man taip nieko ir neišėjo. Užstrigau ties nematoma riba.
Kažkur mintyse dažnai skamba daina, tapusi kažkuo begalo svarbiu mano gyvenime. Ir tie, visai nepažįstami, netikėtai sutikti vaikinai buvo teisūs sakydami, kad tokios dainos aš dar negirdėjau. Tokios smulkmenos dažnai palieka gilia žymę mumyse.
Kad ir kiek daug laiko praeitų aš nepamiršiu.
Numintų takų. Išsuptų supynių. Bendrų svajonių. Kartu padarytų kvailysčių. Vakarų, kurie virsdavo nemigos ir nuoširdumo naktim. Sutiktų žmonių. Aplankytų vietų. Išklausytų dainų. Pamatytų saulėlydžių su kažkuo brangiu. Jūros, žiemos vidury. Dovanotų meškinų. Šiltų apkabinimų...
O dabar, esant toli nuo viso to, ir visų žmonių galiu drąsiai sakyt - nesigailiu nieko. Prisiminimai neskaudina. Džiaugiuos, kad jie yra. Ir galiu tik padėkot visiems, kad buvo, kas yra, ir, tikiuosi, bus.
Ir kada nors, susisupus į šiltą pledą, galbūt iš tikrųjų parašysiu knygą mums ir apie mus. Su nuotrupom bendros kūrybos, gitaros ir pianino skambesiu, nuotraukom ir arbatų kvapais.
Širdyje beveik įsikūrė ramybė. Jau baigia sukti sau lizdą. Dabar galėsiu rašyti laiškus. Ir saugoti visus, gautus atgal.

Kanibalai, žmogžudžiai ir šmėklos.

Pėdsakai. Maži. Dideli. Basų kojų. Spalvoti. Pilki.
Per kitų ir savo gyvenimus.
Per sielas vaikštom kojom negalvodami, kad skauda. Ištrypiam viską, kas buvo, o vėliau išeinam trypt kitų, naujų, žaliuojančių širdžių ir sielų.
Paliekam po savęs kažkam nežymų, o kažkam visam gyvenimui randą.

O žmonės, pas kuriuos ateinam, mus maitina, glosto ir myli.

O randai - beveik kaip tatuiruotės. Jų nepanaikinsi.
Žmonės meluoja. Laikas negydo.

Mes kanibalai, žmogžudžiai ir šmėklos.
Apsimetę žmonėmis. Mėgstantys muziką, filmus ir apkabinimus.

Ir žmonės, mums išėjus, stato paminklus, nešioja gėles, dainuoja dainas kartu girdėtas, kartoja maldas. Prašo mėnulio ir krentančių žvaigždžių sugrįžti. Grąžint namus, sapnus, ramybę sielai. Pagydyt randus nuodais naujų ateivių.
Pabunda su mintim kasryt apie kažką, kas jau išėjo. Drasko nugaras nagais kaip maži žvėrys. Galvoja - niekad neatleis.
Jei būtų tik galėję...
Įpranta gert arbatą be vandens ir cukraus. Su skoniu liūdesio ir ašarų. Kvėpuoti dūmais. Nuodyti save.
Ir staugt naktim. Vis plėšyti užgijusius vėl randus. Naujom viltim. Ir keikt save. Už tai, kad tiki nebūtim.

さよなら

Viskas pradingo kažkurią mūsų pirmojo gruodžio naktį. O mes išnaudojom veltui visas 9 katino gyvybes bandydami suteikti dar vieną progą tam, ko nėra. Pasaulis juokies. O mes tikėjom. Kas kart iš naujo. Ir degėm vėl ir vėl. Bandydami pakilt.

O liko kas... Tik nuotraukos, kurių vis daugėjo. Ir pora mėlynų akių. Ir nieko daugiau.


Vaizduotė žaidžia su manim žaidimus be taisyklių. Pralaimiu aš. O jai patinka mane kankint.
Vasaros naktimis šalta. Seniai tai turėjo įvykt.

Kažkada, krentant daugybei žvaigždžių, matyt, ne tuos norus galvojau.
Raudoni siūlai vandeny, matyt, ištirpo. Nebeteko galių.
Daugiau niekuo netikėt. Ir niekam nieko nežadėt. Pati sau pažadu.

Ir ačiū Tau, už viską, kas įvyko. Už tai kas buvo, ir ko dabar neliko.

愛してる、日本。

     Kada nors...
Kai svajonė taps per daug sunki, kad tampyčiausi ją su savimi dar kelis ar kelioliką metų...
     Aš išvažiuosiu.

Ten, kur širdis.

Ten, kur aš dar labiau mylėsiu pavasarį. Ir dar labiau jo lauksiu. Ir kur jį pasitiksiu po sakurų žiedais.

Ten, kur lengviau šypsotis. 

Kur geišos ir samurajai.

Ir skaitomi haiku krentant klevų lapams. 

Ten, kur "Aishiteru" skamba daug gražiau, nei "Aš tave myliu".

Ir, žinoma, ten, kur gyvena patys laimingiausi katinai.

Taip, aš būtinai turėsiu katiną. Kuris turės patį keičiausią vardą. 

Ir kimono. Galbūt pirmą ir paskutinį gyvenime. 

O per Naujus siųsiu draugams omiyage'ius. 

Tada nebebijosiu ištart "sayonara" Lietuvai ir namams. Nes kartais atrodo, kad gimiau ne ten...

Laiškai iš praeities ir į praeitį

           Atrasti žodžiai, kažkada užrašyti ant dabar jau apdulkėjusio popieriaus. Paskubomis. Nelygiai. Slepiant nuo svetimų akių. Sulamdyti žodžiai.

          Du nulis dešimt. Naktiniai skambučiai. Dainos. Užrašas "Neversmile" ant senos sienos. Pirmas vakaras per du metus. Ir sudegusi vakarienė. Džiaugsmas ir skausmas. Ir anekdotai skaitomi iki paryčių, nes neišėjo užmigt. Ir jau ryte, per miegus girdimi žodžiai sakomi kambariokui "ša, nežadink"...

          O kitą vakarą stebimos žvaigždės sėdint balkone. Dūmai su svajonėmis į orą. Naivus juokas. Ir batai į kaimynų langus.

          Du nulis dvylika. Pažįstamos akys, jau beveik dingusios iš atminties, taip ne laiku sugrįžusios.
Naktiniai pokalbiai. Ir dabar jau nieko nereiškiantys žodžiai "tu buvai tobula, aš ožys".
Ir pabaigai tyliai "tu laiminga, o man daugiau nieko ir nereikia".

         
Dabar visi, atrodo, laimingi. Kitose vietose, su kitais žmonėmis. Nebeliko nieko. Nei pokalbių, nei atvaizdo atminty. Nieko nieko nieko. Net balsas išsitrynė iš pasąmonės. Seniai nebeliko sapnų. Ir tegu viskas lieka čia.

Stiklinio pasaulio kronikos

Tas keistai nesuvokiamas jausmas. Svetimas ilgesys. Tikras? Gal išgalvotas? Mano vaizduotės sukurtas tam, kad gąsdintų vienatvės naktim ir barbentų lietaus lašais į langą vietoj taip ilgai lauktos saulės.

Mintys. Pilnaties šviesa nušviestos. Bet nuo to netampančios šviesesnės ar lengvesnės. 

Mašinų šviesos, kuriose žmonės vidurnaktį bandantys surasti atokesnę vietą.
Pasiklydusios sielos. Kurios iš tikrųjų turbūt turi daugiau, nei manoji.
Manoji pati save drasko apgraužtais nagais. Ir kartoja kaip mantrą "aš nepasiilgau" tiek sau, tiek visiems, kas klausia ko jai trūksta.

Trūksta miego. Ramaus ir lengvo.
Nepamenu kada miegojau. Ir kada dar miegosiu.

Pasimiršta skaičiai ir vietos. Nebežinau kur namai. Ir net nežinau kur aš. 

Sakyti "viskas gerai, aš su viskuo susitvarkysiu" tapo įprasta ir net nebereikia pamąstyt prieš tai ištariant. Ir tik nedaugelis pamena savo pažadus. Dar mažiau kas ištęsi.

Didžiulis maišas apelsinų gulintis ant mano stalo skleidžia malonų kvapą ir gerą aurą, primindamas, kad yra kažkur kažkas, kas pamena.

O aš vis užduodu sau klausimą "kas iš viso to priklauso man?". Galbūt kažkas. O gal ir niekas.
Širdis, siela, protas, viskas reikalauja Murakamio kaip dozės narkotikų. Tam, kad galėčiau bent kurį laiką negalvot apie savo gyvenimą, kad turėčiau vietą, kurioje viskas gerai.

Gyventi knygomis lengviau, nei oru...

Rytoj...

Pati nuostabiausia savaitės diena, tai, žinoma, rytojus. Rytoj visi mes rūkyt, pradės mokytis, nustos kažkur slampinėt naktimis ir reikiamu laiku paskambins reikiamam žmogui. Rytoj niekas niekur nepavėluos ir nepamirš kieno nors gimtadienio. Rytoj žmonės šypsosis, sveikinsis, nustos rėkti vieni ant kitų. Rytoj susipykusieji susitaikys. O kol neišaušo tas neaiškus rytojus galim leisti sau būti pavargusiais, išlieti
savo pyktį ant aplinkinių ir tingėti. Rytojus juk visada ateity.

Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų

Ir tu vėl pabundi be aiškios priežasties. Net nežiūri į laikrodį. Tu žinai, kad laikrodžio rodyklės rodo 2:45. Tai jau penkta naktis... Tokia pati kaip ir tos keturios. Nors ne. Ši naktis kažkuo ypatinga. Tu atsidarai langą ir atsisėdi ant palangės. Bet pagalvojus nulipi ir uždarai langą. Taip kur kas šilčiau. Danguje nei vienos žvaigždės. Mėnulio nėra. Naktis šalta ir drėgna. Jokios romantikos... Įkvepi ir ruošies vėl gultis. O atrodė, ši naktis bus ypatinga. Užsimerki. Staiga netikėtai čiumpi telefoną ir nekreipdama dėmesio į nutrintus skaičius surenki iki skausmo pažįstamą numerį. Kiek kartų tu jį trynei, bet jis amžiams įsigėrė į tavo atmintį. To jo nemyli. Tu jo nekenti. Tu stengiesi pamiršti, bet negali. Spaudi iškvietimo mygtuką. Viena sekundė. Dvi. Laukimas. Supranti, kad tai beprotybė. Visiškas kliedesys. Bet skambini.
"Taip" mieguistas balsas kitame laido gale. 
"Tu juk nemiegi, tiesa?"
"Pažiūrėk į laiką. Aišku, kad miegu." 
Nusivylimas. 
"Prašau, pažiūrėk pro langą. Tau patinka ši naktis?" Tu įsitikinusi, kad jis pasakys ne. Juk ši naktis bjauri.
"Taip, ši naktis nuostabi."
Prikandi lūpą. Tik neverk. 
"O aš žinau kas dabar guli ant tavo stalo. Popieriukas su žodžiais..."
"Ne... Ant mano stalo nieko nėra."
"Atleisk..."
"Tai viskas?"
"Taip. Atleisk. Iki..."
"Ne, sudie."
"Ne, prašau, tik iki!"
"Sudie."
Dar viena sekundė.
"Sudie."
Keista. Dabar jokių ašarų. Skauda, žinoma, labai skauda. Bet ašarų nėra. Tu žiūri į išplėštą sąsiuvinio lapą priklijuotą prie stalo. Ant jo žodžiai, kuriuos jus parašėt vienas kitam. Seniai. "Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų." Tu paimi lapą, sulamdai jį ir išmeti pro langą. Seniai norėjai. Bet nesiryžai. Uždarai langą ir atsiguli. Užmiegi... Bet po kelių minučių vėl pašoki. Paimi telefoną ir vėl surenki jo numerį. Begalinis laukimas. Nekelia. 
"Klausau..." Vis dar tas pats užsimiegojęs balsas...
"Tu melavai. Prisipažink. Tu melavai man."
Tyla. Minutė. Dvi. 
"Juk tu žinai, kad ši naktis siaubinga."
Vėl tyla.
"Taip." Tylus atsakymas.
Padedi ragelį. Ištrini numerį. Amžiams. Užsimerki. Pabundi nuo telefono vibravimo. Žinutė. Numeris, kurio nėra telefonų knygoje. Bet iki skausmo pažįstami skaičiai. Žiūri į neperskaitytą sms. Funkcijos. Ištrinti. Dar minutė. Skambutis. 
"Tu juk neperskaitei sms?"
"Ne. Kaip?"
"Nesvarbu. Tu žinai kas ten?"
"Numanau. Tiksliau esu įsitikinusi."
"Kas?"
"Aš nupiešiu..."
"Kvapą tavo plaukų..."
Tyli ir verki. 
"Brangioji, atleisk man. Tu juk žinai. Aš myliu tave."
"Žinau."
"Tai iki rytojaus?" Jo balse viltis.
"Tikriausiai"
"Atleisi?"
"Seniai."
"Tu dabar meluoji?"
"Taip."
Tyla. Jis nedrąsiai:
"O aš žinau kaip atrodo kvapas..."
"Koks?"
"Tavo plaukų."
"Kaip?"
"Sulamdytas lapas langeliais, iškritęs iš tavo lango."
"Aš myliu tave."
"Ir aš. Ypač plaukus."

Hallelujah

Tiesias vaiko rankutė, lengvas spyris į paširdžius

Mažos mėlynos akys, kaip mėlynė dangaus

Padainuok "aleliuja". Užsimerk nesulaukęs

Lengvo, paprasto "labas" iš taip laukto žmogaus.

Rink žvaigždes į kišenę, nežadėk dovanoti,

Nežadėk atiduoti nei sapnų, nei minčių.

Mūzos baimės nemėgsta, bet jos mėgsta klajoti

Pasiklyst tarp poetų sudaužytų širdžių.

O man pavasaris tavo plaukuos.

O man pavasaris tavo plaukuos. 

Skaičiuojam sekundes mirštančio, tirpstančio sniego. Ir pasiklydusių paukščių čiulbėjimas įsipina į pagaliau spalvotus sapnus.

Radau ramybę.
 Skambant afrikietiškai muzikai ir žvangant monetoms, krentančioms iš tavo rankų. Kai bandom išsiburt laimę.

O naktimis mus saugo mantros ir kinietiškas amuletas. 

Juoda arbata ir taip ilgai lauktas jaukumas ir šiluma. Saulėlydžio fone dryžuotų kaminų dūmai ir varnos. Mažų namų stogais ropinėjančios.
Svajonės, žadančios išsipildyti.

Ir daug daug nuotraukų. Dar kvepiančių šiltais dažais.
Nukabinėsim jomis sienas, taip nuspalvindami savo kasdienybę jaukiais prisiminimais.

O tu apipinsi viską naujais akordais. 

Nemigos naktimis. Ateina įkvėpimas.
Ateities baimė? Ar laukimas?
Dar neapsisprendžiau.

Nuotrupos

O tu galėtum padaryti taip, kad nuotrauką galėčiau apkabinti?

Šukuoti pirštais plaukus, kol ant stalo garuos arbata.

Ir filmai, žiūrintys į mus, kad nepavargtų,

Kai nuo mūsų meilės jiems pradės svaigt galva.

________

Sudėliokim kvailysčių dėlionę -

Iš kutenimų, juoko ir ašarų,

Tavo akių atspindžių mano veidrodžiuos

Kol mintyse mano šėlsta audra.

_________________________________________________

Kokosų drožlėm aplipę mano skruostai ir pirštai

Tavo juokas tylus,

Aš tokia nerangi...

Bemiegių naktų, ilgų pokalbių virtinė

Tik tavo draugijoj tyla man jauki.

2014,01,13 (visiškai nepatriotiškas įrašas)

               

 Smėlis tarp pirštų ir vėjas plaukuos. Balos, kuriose atsispindi daugybė oranžinių didmiesčio žibintų. Sutikta nepažįstama močiutė su kastuvu ir šuo. Lojantis ant vienišos šluotos.
 

                 Bemiegės naktys. Tavo. Mano. Keturi šimtai metrų tylos. Įsivaizduojamos. Nes kažkas kažkur vis dar vyksta lygiai taip pat, kaip anksčiau. Kaimynai, būgnai, gitara ir karaoke. Ir žingsniai, nuo kurių siūbuoja lempa, gąsdindama, kad vieną dieną nukris.

                 Plytelė juodo šokolado. Ir įkvėpimo paieškos. Skaitant DAO. Vietoj egzaminų, vietoj poilsio. Ir žodžiai

"norėjau rašyti..."

                 O užrašyti kartais nieko nepavyksta. Lipdom po kelis žodžius, dėliojam lyg delionę, kurios detalių savo pasąmonės užkampiuose niekaip nesurandam. 

                 O žemė vis labiau bąla... Pagaliau? atėjo žiema...

                 Ant vienišo medžio šakos kabo du vieniši batai. Apsnigti ir dabar jau sušalę. Nes kažkas jų taip ir nepasigedo. O galbūt tyčia ten užkabino.

                 Kažin ką galvoja jie ten kabėdami? Ar prisimena kelius, kuriais ėjo? Kojas, kurios juos vedė?

                 O mano kojos prisimena visus praeitą žiemą išmintus kelius per pirmą sniegą. Ir palinkėjimus vairuotojams ant mašinų langų, paišytus sušalusiais pirštais. Bet taip nuoširdžiai, kad atmintis man vis prikiša tą vaizdą ir pirštai patys prašo pakartot tai, kas buvo. Ir būtinai pasisupti ant apsnigtų supynių...

                 Namai kvepia žalia arbata, apelsinais, ateities planais ir prisiminimais. Laikas nesustodamas eina pirmyn, o aš, pakliuvusi į iki skausmo pažįstamas vietas, net jei dabar jos kitokios, jaučiu baisiai visų graužiančią  nostalgiją. Ilgesys tų dienų, kurių jau nebus ir suvokimas, kad vis gi nesigailiu pasirinkusi būtent tokį kelią. Bet taip gera vėl bent trumpam atsidurti toje tamsioje patalpoje tarp blyksčių, šviesų ir fotoaparatų...

                 Ir kartais tokiomis akimirkomis užpuola mintys "o kas būtų, jei būtų kitaip? kur dabar būčiau? su kuo? ką veikčiau? ir ką galvočiau?"

                 Nežinau ar gerai ar blogai tai, kad atgal grįžti neįmanoma. Pasirinkimas tik vienas. Tas kelias, kuriuo dabar einu. Ir eiti reikia iki galo. Kad ir kur jis būtų.