Minus dar vieni namai. Kadaise jų buvo trys. Trys vietos, kuriose jaučiausi jaukiai, jaučiausi sava. Vienos vietos neliko jau senokai, tačiau buvo dar dvi. Dabar, šiandien, paskutinį kartą užvėriau savo antrųjų namų duris. Paskutinį kartą apžvelgiau vietas, kurios man reiškė tiek daug, kuriose tiek daug manęs liko. Paskutinį kartą pasukau raktą durų spynoje. Perskaičiau mūsų pirmaisiais metais paliktus užrašus laiptinėje. Mintimis atsisveikinau su Batmanu. Atrodo, kad neliko dalies manęs. Kas kartą keikiu save už tai, kad per daug prisirišu prie žmonių, prie vietų. Kas kartą sunku atsisveikint. Ypač, kai ten tiek visko nutiko. Su žmonėmis, su kuriais dabar net nesisveikinam prasilenkdami gatvėje. Liūdna. Kadaise buvę draugai vieną dieną, be pikčio, be isterikų, be jokių paaiškinimų tiesiog pasitraukė iš mano gyvenimo. Palikdami tuštumą ir prisiminimus.
"I spent this year like a ghost and i don't know where home is anymore"
Dabar... Dabar gyvenu autobusuose. Nuo stotelės iki stotelės. Ten valgau, ten miegu. Kasryt sutinku tuos pačius žmones, su tais pačiais grįžtu į vienintelius likusius namus. Trūksta miego. Trūksta laiko. Pastoviai skubu į sekantį autobusą. Lekiantys kelio ženklais jau tvirtai įsirėžė į atmintį. Išmokau mintinai visas kelionės dainas. Įsiminiau kiekvieną posūkį, kiekvieną kelio duobutę. O praėjo dar tik mėnuo. Nepilnas mėnuo. Liko keturi metai. Jaučiu, kaip nustoju priklausyt kokiai nors vietai. Visur savi, bet tuo pačiu ir visi svetimi.
Matyt toks studento likimas. Visada judėti. Bet kuria kryptimi. Svarbu nestovėti vietoje.
