Visą dieną lyja. Lietaus lašai plauna
mano kambario langus. Vieniša gėlė vienišam vazone... Stebi tą apsiniaukusį
dangų. Verkiantį dangų. O gal tiesiog suplyšusį? O gal kažkas jam sudaužė
širdį? Kartais, kai labiausiai skauda mes tylim. Tylomis liejam ašaras,
slėpdami jas nuo visų kitų. Šildomės didžiuliu kiekiu arbatos. Ir paslapčia
svajojam apie apkabinimą. Bet niekam niekada to nepasakysim. Sako, kai lyja
ateina mirties angelas ir brazda mažieji žmonės. Ir visai nesvarbu, kad niekas
manęs nesuprato.
Sapnuoju
neaiškius, nevisai košmariškus sapnus. Ir nustembu gavusi žinutę
"myliu". Tada, kai mažiausiai tuo tikiuos. Be jokių klausimų.
Tiesiog, galbūt kažkas kažką myli. Be jokių įrodymų. Ryte viso to lyg nebuvę.
Ir nesuprantu kur sapnas, kur realybė. O mintyse sukasi žodžiai "noriu,
kad kas nors mylėtų mane taip, kaip aš myliu pavasarį". Dar norėčiau
mokėti rašyti. Nesvarbu ką ir kam. Tiesiog rašyti. Niekieno netrukdoma.
Apsigaubus muzika. Kai daugiau nieko nėra.
Kažkas
ten aukštai sprendžia viską už mus. Nežinau kas jis. Bet turbūt jis yra.
Kiekvienam savas. Kartais noriu, kad pasaulis pamirštų mane. Nerašytų nei
žinučių, nei laiškų, neskambintų. Septyni drambliai ir drakonas saugo mano
laimę kažkam.
Slepiu
jausmus, nenoriu, kad kas nors žinotų. Tik bildukas naktimis mato mano nemigą.
Ir pilnatis, šviečianti tiesiai į mano langus. Pilnatis viena žino viską apie
mus. O mes apie ją nežinom nieko. Kodėl kartais taip sunku ištart, atrodo,
paprastus žodžius? Myliu. Pasiilgau. Man tavęs reikia. Kodėl mus pripažįsta tik
tada, kai jau mūsų nebėra kažkieno gyvenimuose? Kodėl tik tada žmonės supranta
ką jaučia? Kodėl tik tada, kai dažniausiai jau būna per vėlu? Pavasaris
netrunka amžinai...
