.

Suaugę - tai ne tada, kada žingeidūs
Perdirbta rūda.
Tai ne aš naivi - išdidi - jauna
Tai jūs
Neduodate sau darbo.

Pamokyti kitus lengva, niekinti
Tai ne aš pasikėlus ožka,
Tai jums sunku
Skaityt iki galo.

Todėl, kad aš reagentas, sukeliu deginimą.
Įtampą,
Lengvą odos sudirgimą;
Aš - jūsų praleimėjimo liūdijimas,
Jūsų augančios tuštumos.

Jeigu ji kalba - o kažkas verkia,
Lengviau sušukti, kad tai - plagiatas,
Negu įsivaizduoti, kad tiesiog gyvesnė,
Nei tu.

Aš pati sau augu.
Užpildau tuščią molinę galvelę,
Ir vis lenkiu savo liniją,
Lenkiu savo liniją,
Metalinį lanką.

Aš juk visai ne apie koketavimą
Ir netikrumą,
Ne apie savigraužą ar šamanizmą -
Net žiūrėti į tai negaliu.

Aš užsiimu rimuotu džiudžitsu.
Ir, atrodo, kad niekas negali su manim sugyvent.
Man ir pačiai savęs per daug.

Begalybė.

< Jei staiga mes nuspręsim atsisveikinti, aš būsiu pasiruošus.
Kas yra labai tikėtina.
Paruošk man pabaigai kokį žeidžiantį žodį,
Kad išeinant nebenorėčiau sugrįžt.

Nepyk, jei aš būčiau nepasiruošusi išsiskyrimams,
Sėdėčiau namie viena iki amžiaus galo.
Tu bent įsivaizduoji, kaip sunku
Paleist amžiams išeinantį žmogų?

Ar tu įsivaizduoji, kaip sunku pasiruošti praradimams ir tuo pačiu tikėti, kad jų nebūna? >

Tai paskutinis kartas, kai tu papuoli į mano tekstus
Ir sėdi, juokiesi čia tarp eilučių.
Nėra nieko, kas būtų su tavim griežtas.

Žiūri prisimerkę, galvoja, kad čia kažkas negerai...
Keliems dar kvėpuoti tavim, lydyt bronchus?
Ir niekam mylėt tave taip, kaip aš.

Matuoti dienas nuo tavęs iki tavęs, šalti,
Atsisveikinti, šaukiant tamsą.
Keliems dar migdyt tave,
O lopšinių tokių dainuoti - niekam.

Šiaušti plaukus, lyginti apykaklę, kaip sūnui.
Žinoti, kaip tu glaudies supykdęs.
Keliems dar ieškot nuo tavęs vakcinos -
Ir tik man ją pardavinėt.

Matai, po tavęs lieka tuštuma
Kiekvienoj akiduobėj.
"Aš vis dar laukiu, kada mane paleisi.
Kada gi tu man atleisi".

D - 110. Stay here.

< Arba išvis nesiskirti, arba skirtis taip, kad po daugelio metų galėtum parašyti knygą apie tą žmogų, vietoj to, kad slėptum akis.>

Jie važiuoja atgal - kiekvienas į savo namus.
Tai reiškia - pats laikas prisipažinti:
Aš beveik mirštu.
Aš negaliu kvėpuot.
Norisi palikti miestą, šalį, planetą...
Ir jei kažkur yra pasaulio kraštas, aš noriu tave ten pasiimt.

Jie važiuoja atgal - ant veidų naktinių žibintų šveisa.
Kažkieno langai vis dar nemiega, per radio groja Roxette.
Iki susitikimo koks tūkstantis metų.
Tai reiškia - pats laikas pabėgt.
-Aš pavargau slėptis.
-Man nusibodo meluot.
O pati rankose lamdo didžiulį šaliką.

Ir kuriame nors gyvenime, bet tikrai ne šiame,
Jie taps herojais kokios nors melodramos -
Italijos saulė ir tikrasis Corvette...
Ir jie aukštai, o apačioje raudoni stogai.
- Myliu tave.


< Kai pavargsi būti lyriniu herojumi, užeik, papietausim.>

D - 108. Nebe.

kaip jie kalba, mama
kaip jie pakelia antakį
vienadieniai drugeliai. angelai mišrūnai
oda - saldi grietinėlė
ant kiekvieno kaklo - tatuiruotė
pakaušiu kyla burbuliukai. kaip gazuotame vandenyje
išjungia sąmonę perdozuodami

mama, kaip jie žiūri iš aukšto, jei ne draugas jiems tu
mama, kaip šaltai jie šypsosi, jei tu priešas jiems
dietiniai produktai
natūralūs žmogiškieji ekstraktai
beviltiški, kalbantys artefaktai

kaip jie apsirengę, mama, per dideliais jiems rūbais
patys jų skeletai prabangūs -
rankų darbo
karinės tuštumos
baltaplaukiai robotai
kaip priverst save mylėt tikrus, ką tu,
kai šalia tokie skanūs surogatai

D - 107

Ar gi aš priešas tau? Kad galėtum tylėti su manimi kaip garsiakalbis tuščiame oro uoste?
Bučiuoti atsisveikinant taip, kad burnoje liktų švino skonis.
Po marškiniais stingtų rankos, kurias aš bandau pagaut kažkur ties pečiais.
Žiūrėt į akis, kaip į skylę nuo kulkos.

Saule mano, nuo kada tu turi budelio įpročių?

Svetimėjimo juosta plečiasi kaip gangrena.
Ir laižo pėdas.
Pasisaugok.
Kiekviename bare, kur mes - po valandos kaukia sirenos.
Kiekviena frazė - kaip šūvis.
Kiekviena pauzė - kaip skardis.
Ar priešas aš tau?

Tomis lūpomis, kurios dabar smaugia eilinę cigaretę, tu dar mokėjai šypsotis ir dainuot.
Aš po pusvalandžio išvažiuosiu, o tu liksi laužyti riešų ir gert.
Berniuk mano, su kuo tu kovoji? Ar tik ne su savimi?

Ar ne su savimi pačiu, neriančiu į tuštumą.