Mano, neturinčiuose prasmės, eilėraščiuose
Tu randi savo atspindžių
Kaip taip gyvent
Ir kam tau su kažkuo miegot
Kovoti su nuobodulio jausmu
Viantvė - išeitis
Kai kažkas užgęsta akyse
Nėra tokių miestų, kurių kampuose gali paprastai paslėpti nusivylimą
Nėra tokių salų, kuriose visą laiką vyksta karnavalas
Nėra vaistų nuo kvailumo, baimės, kilpos ir išskaičiavimo
Nėra jų, net jei aš tau pameluočiau
Pabėgt nuo savęs, papasakot, kaip viskas buvo
Mylėti nemylimus, ar tikėti savo žvaigžde
Šių nepakeičiamų sprendimų
Milijonai, brangusis
Ir kaip tai nutiks
Tu turi išsirinkti pats.
Mano, neturinčios prasmės, eilės
Šauksmas, raštas, šokiai
Ir turbūt, tu neturi to žinoti
Bet
Gyvenimas per trumpas,
Kad per naktis miegotum su nemylimais.
2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis
2017 m. liepos 19 d., trečiadienis
/
o dabar viskas, ko reikia jai - šis berniukas.
laikas palauks.
ji priglaudžia jį, ir jis murkia, kaip katinas.
jis kvepia medumi ir bangomis.
jai, atrodo, penkiolika. liepa, dusina karštis.
druska ant lūpų, ant kaktos antspaudas -
jo vėsi žymė...
jai, atrodo, jau nesvarbu. kartoja: savaime praeis.
ir dienos, kaip karoliai, spindi,
ir virsta piešiniu -
petys, ranka, gurkšnelis vyno, netikėtas lietus, tušti kiemai...
jis šypsosi, šmaikštauja,
kai jie kartu - visi sustoja ir nutyla.
jai atrodo penkiolika... ar?
seniai virš keturiasdešimties, kas per velnias.
žila sruoga prie smilkinio, ir laikas teka, kaip vanduo
tarp pirštų, plaukų,
išdegusių blakstienų.
o jis žiūri nematydamas kitų veidų,
ir bijo naktimis miegot -
drebulys, greitėja pulsas.
ir kūną suriša su kūnu jūros virve, banginio ūsu.
jis sako jai: tu - mergaitė.
netikėk nei veidrodžiu, nei žmonėmis.
ir aš myliu tave
ir nesvarbu, kiek mes kartu išbūsim.
laikas palauks.
ji priglaudžia jį, ir jis murkia, kaip katinas.
jis kvepia medumi ir bangomis.
jai, atrodo, penkiolika. liepa, dusina karštis.
druska ant lūpų, ant kaktos antspaudas -
jo vėsi žymė...
jai, atrodo, jau nesvarbu. kartoja: savaime praeis.
ir dienos, kaip karoliai, spindi,
ir virsta piešiniu -
petys, ranka, gurkšnelis vyno, netikėtas lietus, tušti kiemai...
jis šypsosi, šmaikštauja,
kai jie kartu - visi sustoja ir nutyla.
jai atrodo penkiolika... ar?
seniai virš keturiasdešimties, kas per velnias.
žila sruoga prie smilkinio, ir laikas teka, kaip vanduo
tarp pirštų, plaukų,
išdegusių blakstienų.
o jis žiūri nematydamas kitų veidų,
ir bijo naktimis miegot -
drebulys, greitėja pulsas.
ir kūną suriša su kūnu jūros virve, banginio ūsu.
jis sako jai: tu - mergaitė.
netikėk nei veidrodžiu, nei žmonėmis.
ir aš myliu tave
ir nesvarbu, kiek mes kartu išbūsim.
2017 m. liepos 7 d., penktadienis
.
Aš žiūriu į tave
Ir man norisi, kad mes būtume artimesni
Kad būtume gyvi
Kad būtume vienas kitam brangesni,
Nei mašinos, daiktai ir atsitiktiniai keleiviai
Kad sau, ne kitiems kartais būtume griežtesni
Aš noriu, kad mes bent truputį būtume lengvesni
Kad būtų apie ką kartu patylėti
Kad nepamirštume kaip juokaut
Kad viduje mums kasmet sukaktų 18
Nors ištikrųjų būtų jau 200
Nes kitaip kam?
Aš žiūriu į tave
Ir noriu, kad būtume arčiau
Iš tikrųjų.
Ir man norisi, kad mes būtume artimesni
Kad būtume gyvi
Kad būtume vienas kitam brangesni,
Nei mašinos, daiktai ir atsitiktiniai keleiviai
Kad sau, ne kitiems kartais būtume griežtesni
Aš noriu, kad mes bent truputį būtume lengvesni
Kad būtų apie ką kartu patylėti
Kad nepamirštume kaip juokaut
Kad viduje mums kasmet sukaktų 18
Nors ištikrųjų būtų jau 200
Nes kitaip kam?
Aš žiūriu į tave
Ir noriu, kad būtume arčiau
Iš tikrųjų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


