O mano katino akys mėlynesnės už dangų.
Kai tyliai prisiglaudęs murkia apie mūsų, klajoklių, gyvenimą.
Apie sutiktas šmėklas. Nemiegančias sielas.
Apie pilnatį ir žvaigždes.
Apie tai, kur mus mūsų mažos letenėlės nuves.
Apie jūros bangas.
Apie dideles dideles svajones. Ir Paryžiaus gatves.
O mano laimė semiama delnais.
Neišsisems.
Kuo taptų mano pasaulis, jei nebūtų tavęs?
O pameni, žadėjai, kad išmoksime skraidyti. Tapyti.
Vienas kitą.
Nuo ryto iki ryto.
Hieroglifais nukabinėsim mūsų sienas. Ir nesupras jų niekas.
Niekas.
Net gi Dievas.
Pavasario nakty nupiešę savo laimę, dalinam ją kitiems.
Pilnom. Ne kiaurom. Saujom.
Už mažą apgaulę. Po katino ūsais.
Katinas - lygu laimė.
Net jeigu jis turi blusų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą