2014,01,13 (visiškai nepatriotiškas įrašas)

               

 Smėlis tarp pirštų ir vėjas plaukuos. Balos, kuriose atsispindi daugybė oranžinių didmiesčio žibintų. Sutikta nepažįstama močiutė su kastuvu ir šuo. Lojantis ant vienišos šluotos.
 

                 Bemiegės naktys. Tavo. Mano. Keturi šimtai metrų tylos. Įsivaizduojamos. Nes kažkas kažkur vis dar vyksta lygiai taip pat, kaip anksčiau. Kaimynai, būgnai, gitara ir karaoke. Ir žingsniai, nuo kurių siūbuoja lempa, gąsdindama, kad vieną dieną nukris.

                 Plytelė juodo šokolado. Ir įkvėpimo paieškos. Skaitant DAO. Vietoj egzaminų, vietoj poilsio. Ir žodžiai

"norėjau rašyti..."

                 O užrašyti kartais nieko nepavyksta. Lipdom po kelis žodžius, dėliojam lyg delionę, kurios detalių savo pasąmonės užkampiuose niekaip nesurandam. 

                 O žemė vis labiau bąla... Pagaliau? atėjo žiema...

                 Ant vienišo medžio šakos kabo du vieniši batai. Apsnigti ir dabar jau sušalę. Nes kažkas jų taip ir nepasigedo. O galbūt tyčia ten užkabino.

                 Kažin ką galvoja jie ten kabėdami? Ar prisimena kelius, kuriais ėjo? Kojas, kurios juos vedė?

                 O mano kojos prisimena visus praeitą žiemą išmintus kelius per pirmą sniegą. Ir palinkėjimus vairuotojams ant mašinų langų, paišytus sušalusiais pirštais. Bet taip nuoširdžiai, kad atmintis man vis prikiša tą vaizdą ir pirštai patys prašo pakartot tai, kas buvo. Ir būtinai pasisupti ant apsnigtų supynių...

                 Namai kvepia žalia arbata, apelsinais, ateities planais ir prisiminimais. Laikas nesustodamas eina pirmyn, o aš, pakliuvusi į iki skausmo pažįstamas vietas, net jei dabar jos kitokios, jaučiu baisiai visų graužiančią  nostalgiją. Ilgesys tų dienų, kurių jau nebus ir suvokimas, kad vis gi nesigailiu pasirinkusi būtent tokį kelią. Bet taip gera vėl bent trumpam atsidurti toje tamsioje patalpoje tarp blyksčių, šviesų ir fotoaparatų...

                 Ir kartais tokiomis akimirkomis užpuola mintys "o kas būtų, jei būtų kitaip? kur dabar būčiau? su kuo? ką veikčiau? ir ką galvočiau?"

                 Nežinau ar gerai ar blogai tai, kad atgal grįžti neįmanoma. Pasirinkimas tik vienas. Tas kelias, kuriuo dabar einu. Ir eiti reikia iki galo. Kad ir kur jis būtų.