Juodas katinas ir knygos

                      Kambarys pakvipo knygų puslapiais. O puodelis pilnas mėtų arbatos maloniai šildė delnus. Už lango girdėjosi tylus žiogų čirpimas. Vasaros vidurys. Ji sėdėjo prie praviro lango ir stebėjo taip greitai lekiančias laikrodžio rodykles. Jos beveik siekė vidurnaktį. Taip ilgai lauktos šiltos vasaros naktys jau tuoj pradės skaičiuoti savo paskutines dienas, o ji taip ir nepamatė jūros. Mažas juodas katinas įsitaisė ant knygos, tiesiai ten, kur ji baigė skaityt, bandydamas murkimu nukreipti jos mintis kitur. Ir netrukus jis pajuto švelnų prisilietimą. Į katiną smelkėsi knygos kvapas. Susimaišęs su praeities ir ateities likučiais ir pačiom slapčiausiom fantazijom. Katinas mėgo knygas ir mažas kartonines dėžes, kuriose galėdavo pasislėpti. O ji, mergaitė gyvenanti kitoje realybėje, svajojo apie dangų. Juoda. Skylėtą naktinį dangų.
                      Šalia gulėjo krūva lapų. Suglamžytų. Dalis jų buvo išmėtyta ant grindų bandant pataikyti į šiukšlių dėžę. Deja nesėkmingai. Lygiai taip pat, kaip bandymas rašyt laiškus. O juk ji žadėjo. Žadėjo, kad rašys. Tačiau nerado žodžių. Lyg žodžiai būtų palikę ją likimo valiai. Lyg būtų turėję savo atskira gyvenimą. Gyvenimą knygose. Ji taip pat svajojo parašyti knygą. Tačiau nežinojo apie ką. Jos pasaulis atrodė toks mažas ir trapus šalia kitų žmonių pasaulių, kad rašyti apie jį atrodė kvaila. Rašydavo po sakinį. Kitą dieną jį ištrindavo ir pradėdavo iš naujo. Ir tai tęsėsi jau kelis metus. Ir tęsis dar ilgai. Mintys neklaužados pabėgdavo, kai jų labiausiai reikėjo. Nuklysdavo į ramunių pilną pievą ir burdavosi laimę skindamos žiedus.
                      Juodas katinas vis dar tyliai murkė pritardamas žiogams. Svajonės, atrodė, tuoj ims pildytis, kai eidama gatve pastebėdavo užrašą "laimė ten" ir mažą rodyklę šalia. Tačiau "ten" laimės niekad nebuvo. Tik oro balionai. Tokie patys kaip bėgančios mintys. Atrodė tuoj ims ir nupūs. Ir nieko nieko nebeliks. Bet likdavo. Trupiniai ieškotos laimės. Kaip ant kilimėlio, gulinčio prie durų, nubyrėjęs nuo batų padų smėlis. 
                          Nepastebimai artėjo rytas. Dangus prarado savo juodumą. Užsilopyjo skyles. Kvietė saulę naujos dienos švęsti. O ji, mergaitė, kurios plaukai kvepėjo pavasario lietum, dar nebuvo sumerkusi akių. Per daug minčių mažoj galvelėj sukosi. Toli toli važiavo traukiniai. Skrido lėktuvai. Jai taip patinka tie dideli metaliniai paukščiai, kad kartą neiškentusi ji nuvažiavo bent akies kraštelių pasižiūrėti į juos. Niekada skraidyt neteko, bet labai norėjo. Dar ji labai mėgo stotis. Geležinkelio. Atbildančių traukinių garsas keistai ramino įsišėlusias mintis, slopino liūdesį. Ji džiaugėsi matydama kaip susitinka vienas kito išsiilgę žmonės. Stebėdama juos bandė įsivaizduoti jų istoriją. Kur keliavo, ką matė, apie ką svajojo, kokius planus kūrė. 

                      Šalia gulinčių lapų krūva po truputį mažėjo, tačiau didėjo kitą, sulamdytų popieriaus gniužulėlių kruvelė prie šiukšliadėžės. Dėl minčių pertekliaus ji vis pamesdavo reikiamus žodžius reikiamam žmogui. Todėl tekdavo viską pradėt iš naujo. Naktis baigėsi, o laiškas taip ir nebuvo dorai pradėtas. Saulė užėmė savo kasdienę poziciją. Arbata atšalo. Katinas nusipurtęs pakilo nuo knygos ir šoktelėjo pro langą. Į ryto rasa permirkusią žolę. Į mergaitę iš aukštos lentynos žvelgė daugybės pliušinių meškinų akys. Galvoje nevalingai ėmė kilti vaizdai. Veidai žmonių, kurie juos padovanojo įvairiausiomis progomis. Po veidų sekė vietos ir žodžiai. Kur jie tada buvo, ką kalbėjo.
                      Kažkas pasibeldė į duris. Mama kviečia pusryčių. Dar vienas arbatos puodelis. Dar viena diena be miego. Šalta ir lietinga. Saulė pajuokavo suteikdama viltį ir dalelę šilumos. Dabar jos vietą užėmė pilki, liūdni, sunkūs debesys. Pilni lietaus. Verkiantis dangus gatves užliejo, o ji vėl grįžo prie lango. Apsigaubė šiltu pledu ir stebėjo praeivius. Tokius pat pilkus, kaip dangus. Pasislėpusius po skėčiais. Juodais juodais skėčiais. Ji visai nesuprato tų žmonių. Atrodė, kad lietus nuplovė pasaulio spalvas. Pasaulis liko tuščias, kaip ta šiukšlių dėžė, stovinti kampe, į kurią ji taip ir nepataikė. Palangės gale stovėjo vienišas kaktusas. Jis ją gąsdino. Grasino savo ilgais aštriais spygliais. Atrodė, susitaręs su lietum. O ji norėjo būti kaip tie vaikai, kuriems nerūpi oras. Kurie lyjant lietui šokinėja per balas. Ir juokias. Iki jų jai trūko tiek nedaug. Tik nuleisti kojas ir nušokti į tą pačią šlapią žolę. Kaip katinas.