Baisu

Baisu, kad pavogs. Įsliuogs į kambarį šviečiant pilnačiai ir susikraus į didelį juodą maišą viską, ką sau pasižadėjau... Niekada daugiau neįsimylėt,  nieko per arti neprisileist, nebepasitikėt. Ir dabar, kai nežiūrint į viską aš supratau, kad gyvenimas yra gražus, kažkur gyliai širdyje aš...bijau. Bijau, kad vieną dieną atsiras žmogus, kuris norės dar labiau man tai įrodyt, o vėliau, taip pat kaip dauguma kitų, sudaužys viską ir šoks ant šukių laimės šokį.
Kaip Afrikos gentyse žmonės šoka šaukdamiesi lietų.
Lyja ir ant manęs. Negelbsti skėtis. Per gilios balos.
Ant repeat'o daina "Still Broken".
Atrodė viską susirinkau ir sunaikinau. Pasirodo, ne. Neužrakinau durų. Pabaisa iš praeities kaišo nagus pro plyšį. Kaip įkyrus alkanas uodas. Siurbia. Deja, ne kraują. Sielą. Po trupinėlį, po siūlelį. Lyg bandydama atpainioti voro suregztą voratinklį.
Įkliuvau į savo pačios  spąstus. Neapskaičiavau žingsnių, nenumačiau pasekmių. O pabaisa pasinaudojo proga. Suleido nuodų, kad pabėgt negalėčiau, o pati išėjo. Išeidama išsinešė daugiau, nei davė. Be pusės savęs šalta. Vėjas pūčia kiaurai.
Reikia arbatos ir pirštinių. Ir ko nors, kas atėjęs nebeišeitų.
Niekada.