Narkomano užrašai

Žinot kas yra iš tikrųjų siaubinga? Priprast prie žmogaus, kaip priprantama prie narkotikų.
O kažkas, be tavo žinios, nusprendžia tave pagydyt nuo tos priklausomybės... Išmeta paskutinę likusią dozę ir prasideda lomkės.
Lygiai taip pat ir su žmonėmis.
Kai vieną dieną tavo narkotikas susiranda kitą auką ir išeina medžioti. O tu lieki be nieko. Tik su skyle viduj, kuri visai nenori užsitraukt.
Kažkas tau sako: "Laikas gydo".
Nė velnio.
Iš pradžių patiki, lauki kol tai praeis. Savaitę. Dvi. Mėnesį. Metus. Ir niekas ties tuo nesibaigia. Atrodo viskas, praėjo. Išsigydei nuo priklausomybės. Pradėjai gyvent iš naujo. Ir, regis, esi laimingas. Praeina jau ne vieni metai ir viskas gerai.
O vėliau, visai netikėtai pamatai savo didžiausią, bet kartu ir maloniausią klaidą. Tą, nuo ko taip stengeis pasveikt.
Ir jis lyg niekur nieko vėl apkabina ir pavaišina tavo mėgstamiausiu šokoladu. Pasidalina savo ausinukais ir tu paslapčia tikies daugiau sužinoti apie jį iš jo muzikos, o išgirsti tas pačias dainas, kurių klausais važiuojant namo.
Savo dainas.
Per kūną pereina šiurpas.
Nusisuki į langą ir apsimeti, kad viskas gerai. Ir dabar tu, kaip tikriausias narkomanas, vėl nutrūksti nuo grandinės ir reikalauji dar. Deja, dozė tebuvo viena. Ir ji jau pasibaigė. Ir tau vėl skauda kaip pirmą kartą.
O gal net labiau.
Ir vėl iš naujo turi laižytis jau, atrodė, užgijusią žaizdą. Ir tyliai sau kartoji klausimą "ar tai kada nors pasibaigs?".
Niekas neatsako. Niekas nežino...