Jūra

                      Vasaros karštis sunkiasi pro užvertų langų, užtrauktų užuolaidų plyšius. Šiame mieste naktis. O kažkur aušta rytas. Kažkur žmonės apsivilkę nuobodžius kostiumus skuba į nuobodų darbą. Automatiškai linkčioja vieni kitiems. Mintyse galbūt keikia. Kažkur vyksta gyvenimas.

                      Galvojant apie tai tyla dar stipriau užgulė ausis. Pilnaties šviesa kartu su karščiu kankino mane. Siundė nemigą. Laikrodis mušė vidurnaktį. Tyliai skimbčiojo vėjo supamas varpelis. Šalia, kitame lovos gale sėdėjo didelis šešėlis. Žinoma, tai buvo žmogus, tačiau įžiūrėti jo buvo neįmanoma. Gudriai pasislėpęs nuo mėnulio šviesos jis džiaugsmingai pūtė oro burbulus. Įsiklausęs galėjai nuspėti kaip, atsimušę į nematomus naktyje objektus, jie sprogsta. Sprogsta virsdami mažyte dėme ant grindų, baldų, lubų.

                      Šešėlis sukikeno. Taip vaikiškai ir nerūpestingai, nors pats buvo jau seniai suaugęs. O aš stebėjau jį ir ramiai šypsojaus. Nusišypsojo ir jis. Jaučiau tai. Jo jūros spalvos akys iš tamsos žvelgė į mane. Luktelėjęs dar minutę jis pasislinko arčiau manęs. Dabar jau galėjau jį matyti. Mėnulio šviesa dailiai apšvietė jo veidą. Jis vis dar paslaptingai šypsojosi. Norėdama galėjau jį paliesti, tačiau likau savo vietoje. Nejudėjo ir jis. Tik stebėjo mane nė minutei nenuleisdamas akių. Jo kaktą dengė mažyčiai prakaito lašeliai. Kambaryje buvo tvanku.

                      Žmogus neskubėdamas pakėlė ranką. Akimirkai sudvejojęs ar verta, vos liesdamas, pirštų galais perbraukė mano plaukus. Plačiai plačiai nusišypsojo. Padėjęs burbulų buteliuką į vietą, vis dar nenuleisdamas nuo manęs akių, sunėrė mūsų pirštus ir sukikeno. Apsižvalgiau aplink. Šalia manęs gulėjo pagalvė, greitai paėmusi ją sviedžiau į jį. Iš po pagalvės pasigirdo garsus juokas ir urzgimas. Mano žmogus apsimetė liūtu. Liūtu, kurį aš jau gana ilgą laiką mėginau prisijaukinti kaip mažą naminį kačiuką.

Netrukus urzgimą pakeitė murkimas iš malonumo, kai aš vėliau jo juodus plaukus. Tokius juodus, kaip naktis. Kaip mano katinas. Katinas ir liūtas. Dvi poros žalių akių.

Po lova kažkas sujudėjo. Maža juoda letenėlė išlindo iš po jos ir savo aštriais nagais drėkstelėjo man per koją. Aiktelėjau ir iš po lovos ištraukiau mažą juodą kačiuką. Žvilgtelėjęs į mane nepatenkintu žvilgsniu kurį laiką mąstė. Nežinau apie ką, bet galiausiai nusprendė likti miegoti ir susiraitė ant mano kelių.

Mano žmogus nebegalėjo ištverti karščio tvyrančio kambaryje. Oras nejudėjo. Jis pakilo nuo lovos ir pravėrė langą. Galėjai matyti žvaigždes ir pilnatį. Vasaros nakties vėsa po truputį keitė užsibuvusį karštį. Plaučiai džiaugėsi gaiviu oru. Vėjas, įsibrovęs į mūsų valdas, palietė gitaros stygas jas lengvai suvirpindamas. Mėlynas kaspinas siūbavo nuo kiekvieno vėjo gūsio. Šiurpo oda. Darėsi vėsu ir truputį nemalonu.

Laikrodis rodė trečią valandą. Miego vis dar nenorėjau. Katinas ramiai miegojo ir aš nenorėjau jo žadinti. Galvojau apie jūrą. Užpuolė nevaldomas noras pamatyti ją. Išgirsti. Atrodo vis dar girdėjau jūros ošimą įstrigusį atminty. Atvirukai su jūros vaizdu ir nuotraukos nedavė ramybės. Man jos reikėjo kaip niekad. Negalėjau to jausmo paaiškinti. Kaip ir negalėjau visko mesti ir išvažiuoti. Nors taip norėjau. Įsimylėjau jūrą pati to

nežinodama. Jūrą žiemos vidury ar vasaros naktį.

Žmogus vis dar nejudėdamas stebėjo mane. Bandė nuspėti apie ką galvoju. Ir aš nuoširdžiai norėjau jam papasakoti. Tačiau negalėjau. Atrodytų tai tik jūra, jokia čia paslaptis, bet kažkodėl negalėjau niekam nieko papasakoti apie šį savo norą, kuris atsirado staiga, be jokios priežasties. Tiesiog vieną rytą pabudusi jau žinojau, kad man reikia jūros. Labai reikia. Aš gyvenau vien mintimis apie ją. Su ja užmigdavau, su ja kėliausi. Atrodžiau taip pat, taip pat bendravau, valgiau, žaidžiau su vaiku, bet vidus buvo pasikeitęs. Ten buvo tik jūra. Tai jau nebuvau aš.