Saldi. Juoda. Naktis.

Tu mano pasaulis ir noriu, iki pat durnybės... tavęs..


Ant repeat'o daina Reformatas - Visur Tu.


Kažkada buvę. Paslėpti, bet nepamiršti iki galo. Jausmai? Suprantam per vėlai. Kad turėjom dangų. O dabar likom tuščiai...

Atrodo. Išėjom. Palikom. Išmetėm. Pamiršom.  

Bet ne. Naktis primena viską kas buvo. Ir nesvarbu, kad pasibaigus nakčiai pasibaigia ir mintys. Pasibaigia jausmai. Ir laukiam naujos dienos. Su nauja pradžia. Naujais žmonėmis. O man vis tiek visur Tu.

Žinai, per tuos metus tau nė karto nepadėkojau. 

Durnė.

Ačiū Tau. Už tai, kad vienintelis mylėjai mane tokią, kokia buvau. Ir kokia esu.

Aš esu tavo o tu esi mano ir man
Aš esu ir būsiu, be klausimų o gal,
Tu man princesė, Tu mano pasaulis,
Kas sieja mus, tai tikra, po viena saulė.
Aš gyvensiu, kaip gyvenu dėl Tavęs,
Tu tik mylėk, ir visada pakęsk...

Ir buvo taip. Kasdien. Visur. Ir visada. 

Kas vakarą 'Labanakt, myliu'... O dabar? Dabar tik šaltas 'Iki'. O aš pasiilgau. Tokio tavęs, koks buvai su manim. Dabar nebe mano. Nesvarbu. Aš vis tiek ilgiuosi. 

Atrodo taip arti, o negali pasiekti. Prisiminimus užrakinti. Sudeginti. Jei tik įmanoma. 

Ir tik pavasaris primins viską kas buvo. 

Kiekvieną kartą vėl ir vėl ir vėl.

Tave. Ją. Ir visus, kad išėjo pavasarį.

O aš šypsosiuos. Dėkodama Dangui, kad visa tai buvo.

Nes tik tu mano Saulė, mano Pasaulis. 

Buvai.

Esi.

Galbūt dar kada nors busi.