< Tam, kas išeina visada lengviau. Nes tas, kas pasilieka visad ras už ko užkibt: tos pačios gatvės, bet jose nebėra to žmogaus, ta pati jūsų daina, bet tu nežinai ar tas žmogus dar tebesiklauso jos. Nebebus daugiau jokių žinučių, bendro juoko. Išėjęs visada ras ką nors naujo ir įdomaus kitoje vietoje, o tu taip ir sėdėsi tuštumoje ir galvosi "na ir kam dabar manęs reik..." >
Žinai, o aš dabar einu tavo pėdsakais. Tais spalvotais žingsniais. Per kitų gyvenimus. Ateidama. Atnešdama dalį savęs. Ir per greitai išeidama. Ir viskas kartosis iki mažiausių smulkmenų. Užtikrintai. Su šypsena. Ir tik pirmyn. Į laimę. Net jei nežinau kur ji ir kaip atrodo.
- O kuo kvepia laimė?
- Pavasariu. Būtent, pavasariu. Kovo pabaiga ir balandžio pradžia. Nei daugiau, nei mažiau. Dar kvepia lietumi ir vaivorykštėm. Visom visom jos spalvom. Mamos keptu pyragu. Žalia arbata. Kvepia muzika...
Ir iš tikrųjų nesvarbu kiek klaidų buvo padaryta ir kiek dar bus. Greit vėl ateis pavasaris. Nesvarbu, kad jau kitoks. Pavasaris man visada reikš laimę.
< Klaidos - tai gerai. Net jei ant tų pačių grėblių. Ir net įsibėgėjus. Visa tai verta to, kad suprast jog tau jau neberūpi. Viskas. Viskas, kas buvo. >
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą