Įkvėpti. Paskutinį. Kartą.

                      

           Debesys. Sunkesni už patį dangų. Sunkesni už mintis. Ir už snaiges plaukuose. Sunkesni už svajones. Kurios dabar rūpi mažiau nei prisiminimai. Drugelių skeletai tarp šonkaulių. Burtai nepadeda jų atgaivint. Ir jie nebegrįš pavasarį. Žvaigždės, kaip visad, kris rugpjūtį. O aš nebeturėsiu norų. Nei tau, nei sau. Šokoladas. Gal bent truputį saldumo į gyvenimą. Ir klijai. Kuo stipresni tuo geriau. Kad daugiau nedužtų. Tas, ko nenupirksi parduotuvėje. Nepasiskolinsi. Neišmesi. Nesulopysi. Nes skylė niekada neužsitrauks iki galo. Ją visada jausi kažkur gilumoje. Žodžiai kaip peiliai. Sminga giliai į kūną. Ir vienintelis noras - pasiversti dūmais. Įkvėpti giliai į plaučius ir iškvėpt su visais jausmais. Kad neliktų nieko.  Nieko. Visiškai. Išdegint sielą ir širdį. Sutrypt viską kas buvo. Kartu ir save. Kad nebebūt. Išgaruot. Nusėst kažkieno plaučiuose. Ir galbūt pasilikt ten amžinai...