O žinai, gal pasidarom namelį medyje? Ten aukštai aukštai. Aukščiau už
debesis? Kur nepasiektų jokios piktos rankos. Ir raktą nuo tų stebuklingų durų
turėtume tik mes. Gerai? Tai tarsi užkalbėjimas, kaip pasakoje. Slaptažodis,
kurį ištarus atsivertų visos durys. Pildytusi svajonės. Ir netyčia atrasta
pašto dėžutė. Niekam nematoma. Siųstų laiškus brangiems žmonėms. Ir Kalėdų
seneliui, kuriuos jau beveik niekas nebetiki. Iš debesų krentančios baltos
snaigės nusineštų šaltį ir skausmą. Tyliai į tolį. Ir būtinai šalia būtų
supynės. Mokančios mus skraidyti. Be sparnų, be lėktuvų. Ir vienintelis
skausmas kurį jaustume būtų nubrozdinti keliai. Ne širdis. Ir dar mes visada
turėtume šokolado. Visokių rūšių. Visoms progoms. O sienos būtų nukabinėtos
piešiniais, nuotraukomis bei minčių nuotrupomis. Ir daug stiklainių. Su
uogiene. Ir svajonėm. Ir daug didelių meškinų. Smilkalų. Ir žvakių. Gitara,
skleidžianti gražiausius garsus. Naktimis lankytų tik gražūs sapnai. Kad galima
būtų gerti arbatą be cukraus. Kad užgęsus šviesoms tamsa nebaugintų. Tik
jaukumas. Šiluma. Ir jokios rytojaus baimės. Svajones. Gal. Kada. Nors.
Išsipildys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą