Akys. Akys. Akys.
Daug akių. Padriki žodžiai. Iš tuščių dėžių.
Skambančių kaip metaliniai puodai iš močiutės virtuvės.
Popierinės gervės.
Ir iš atminties besiveržiantis lauk taip pasiilgtas katino murkimas.
Spalvotos pirštinės, iš paskutiniųjų bandančios kabintis į sušalusius pirštus. Jos greitai bus numestos šalin, vienišos, paliktos spintos gilumoje iki kito rudens.
Raudonai pilkos sienos.
Vienišo miesto. Dryžuoti kaminai.
Dūmai kylantys į dangų. Duslūs garsai.
Primenantys lietaus šokio melodiją.
Kylantys lėktuvai. Dabar juos skaičiuojam vietoj varnų.
Žmonių maketai. Tik imitacija judesio. Be jokių emocijų. Džiaugsmo ar liūdesio.
Prarėkti balsai. Ištuštėjusios kaukolės.
Galvoj švilpauja vėjai.
Jau girdėti pavasaris.
2013,03,21
P.S. Piešimo pamoka
Piešt nosis ar lūpas neįdomu.
Lūpos tušuojamos lūpdažiu.
Ir niekaip kitaip.
Iš tos nevilties net daiktai žudosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą