Malda.

Laikrodis išėjo iš proto. Nors išimtos baterijos, jis toliau negailestingai skaičiuoja laiką. Kažkas išėjo. Pabėgo iš namų pirštai ir juokas. Ir išsiderinusios stygos. Dabar einam pro šalį. Žiūrim į senus langus, kuriuose atsispindi mūsų veidai. Mūsų svajonės ir pokalbiai. Arbatos kvapas. Ir du katinai. 

Dangus pakeitė spalvą. O pokalbius - tyla. Tik girdisi kaip tyliai, grubiai glamžomas popierius. Po to, kai nesigavo kažko užrašyti. Kažko nupaišyti...

<Paišom ant savęs. Gyvenimo dažais. Priminimus, ką dar turim nuveikt.

Klijuojam nuotraukas ant sienų, nors nekenčiam fotografijos,

Svajojam tapt didžiais, bet paslapčia tyliai keikiamės.

Sapnai seniausiai pavirto nuotykiu. Kažkuo, kas naktį tyliai glosto siaubo potėpiais. Pašiaušia odą, ir noris klykti. Bet pabudus supranti, kad tai dar ne tavo realybė. Nors mažai trūksta. Tik vieno burto. Nutrūkusio raudono siulo. Trijų raganių magija sugriuvo. Jautiesi kaltas. Dėl visko kas įvyko. Dėl to, kad tavo siela eilinį syk suklydo...>

Stebiu beveik jau pilnatį. Ir vėl meldžiuos. Mėnuliui. Už tai, kad viskas grįžtų.