Plyšta
debesys. Dangus verkia tūkstančiais lašų ant mano lango. O mes teisiam kitus,
nežinodami likimo. Nei jų, nei savo. Su viltimi tiesiam rankas į dangų, o iš
ten mums atsako, kad nuoma per daug brangi.
Sumiauksi
katinas. Sublyksi žaibas. Akimirkai atrodo, kad pasaulis baigės.
Kažko ilgiuos. Senais laiškais.
Paklidusiais.
Senom žinutėm, kurios jau nebešildo.
Naktim vienatvės. Pilnaties. Be
meilės.
Kažkuo, kas verčia mėgti šaltį ir
bijoti laimės.
Kolekcionuoju
pienes. Ir mažas svajones. Pavirtusias lengvom, mažytėm abejonėm. Ir senus
laikrodžius, pamiršusius skaičiuoti. Sustingusius laike...
<Jau galima kremuoti...>
Ir vis dar
lyja. Kažkur, iš to plataus dangaus. Galbūt po juo, į tokį patį lietų, dar
žiūri akys man kažko labai brangaus.
Ir mintyse aš tyliai jam kartosiu
"Aishiteru". <3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą