Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų

Ir tu vėl pabundi be aiškios priežasties. Net nežiūri į laikrodį. Tu žinai, kad laikrodžio rodyklės rodo 2:45. Tai jau penkta naktis... Tokia pati kaip ir tos keturios. Nors ne. Ši naktis kažkuo ypatinga. Tu atsidarai langą ir atsisėdi ant palangės. Bet pagalvojus nulipi ir uždarai langą. Taip kur kas šilčiau. Danguje nei vienos žvaigždės. Mėnulio nėra. Naktis šalta ir drėgna. Jokios romantikos... Įkvepi ir ruošies vėl gultis. O atrodė, ši naktis bus ypatinga. Užsimerki. Staiga netikėtai čiumpi telefoną ir nekreipdama dėmesio į nutrintus skaičius surenki iki skausmo pažįstamą numerį. Kiek kartų tu jį trynei, bet jis amžiams įsigėrė į tavo atmintį. To jo nemyli. Tu jo nekenti. Tu stengiesi pamiršti, bet negali. Spaudi iškvietimo mygtuką. Viena sekundė. Dvi. Laukimas. Supranti, kad tai beprotybė. Visiškas kliedesys. Bet skambini.
"Taip" mieguistas balsas kitame laido gale. 
"Tu juk nemiegi, tiesa?"
"Pažiūrėk į laiką. Aišku, kad miegu." 
Nusivylimas. 
"Prašau, pažiūrėk pro langą. Tau patinka ši naktis?" Tu įsitikinusi, kad jis pasakys ne. Juk ši naktis bjauri.
"Taip, ši naktis nuostabi."
Prikandi lūpą. Tik neverk. 
"O aš žinau kas dabar guli ant tavo stalo. Popieriukas su žodžiais..."
"Ne... Ant mano stalo nieko nėra."
"Atleisk..."
"Tai viskas?"
"Taip. Atleisk. Iki..."
"Ne, sudie."
"Ne, prašau, tik iki!"
"Sudie."
Dar viena sekundė.
"Sudie."
Keista. Dabar jokių ašarų. Skauda, žinoma, labai skauda. Bet ašarų nėra. Tu žiūri į išplėštą sąsiuvinio lapą priklijuotą prie stalo. Ant jo žodžiai, kuriuos jus parašėt vienas kitam. Seniai. "Aš nupiešiu kvapą tavo plaukų." Tu paimi lapą, sulamdai jį ir išmeti pro langą. Seniai norėjai. Bet nesiryžai. Uždarai langą ir atsiguli. Užmiegi... Bet po kelių minučių vėl pašoki. Paimi telefoną ir vėl surenki jo numerį. Begalinis laukimas. Nekelia. 
"Klausau..." Vis dar tas pats užsimiegojęs balsas...
"Tu melavai. Prisipažink. Tu melavai man."
Tyla. Minutė. Dvi. 
"Juk tu žinai, kad ši naktis siaubinga."
Vėl tyla.
"Taip." Tylus atsakymas.
Padedi ragelį. Ištrini numerį. Amžiams. Užsimerki. Pabundi nuo telefono vibravimo. Žinutė. Numeris, kurio nėra telefonų knygoje. Bet iki skausmo pažįstami skaičiai. Žiūri į neperskaitytą sms. Funkcijos. Ištrinti. Dar minutė. Skambutis. 
"Tu juk neperskaitei sms?"
"Ne. Kaip?"
"Nesvarbu. Tu žinai kas ten?"
"Numanau. Tiksliau esu įsitikinusi."
"Kas?"
"Aš nupiešiu..."
"Kvapą tavo plaukų..."
Tyli ir verki. 
"Brangioji, atleisk man. Tu juk žinai. Aš myliu tave."
"Žinau."
"Tai iki rytojaus?" Jo balse viltis.
"Tikriausiai"
"Atleisi?"
"Seniai."
"Tu dabar meluoji?"
"Taip."
Tyla. Jis nedrąsiai:
"O aš žinau kaip atrodo kvapas..."
"Koks?"
"Tavo plaukų."
"Kaip?"
"Sulamdytas lapas langeliais, iškritęs iš tavo lango."
"Aš myliu tave."
"Ir aš. Ypač plaukus."