Atrasti žodžiai, kažkada užrašyti ant dabar jau apdulkėjusio popieriaus. Paskubomis. Nelygiai. Slepiant nuo svetimų akių. Sulamdyti žodžiai.Du nulis dešimt. Naktiniai skambučiai. Dainos. Užrašas "Neversmile" ant senos sienos. Pirmas vakaras per du metus. Ir sudegusi vakarienė. Džiaugsmas ir skausmas. Ir anekdotai skaitomi iki paryčių, nes neišėjo užmigt. Ir jau ryte, per miegus girdimi žodžiai sakomi kambariokui "ša, nežadink"...
O kitą vakarą stebimos žvaigždės sėdint balkone. Dūmai su svajonėmis į orą. Naivus juokas. Ir batai į kaimynų langus.
Du nulis dvylika. Pažįstamos akys, jau beveik dingusios iš atminties, taip ne laiku sugrįžusios.
Naktiniai pokalbiai. Ir dabar jau nieko nereiškiantys žodžiai "tu buvai tobula, aš ožys".
Ir pabaigai tyliai "tu laiminga, o man daugiau nieko ir nereikia".
Dabar visi, atrodo, laimingi. Kitose vietose, su kitais žmonėmis. Nebeliko nieko. Nei pokalbių, nei atvaizdo atminty. Nieko nieko nieko. Net balsas išsitrynė iš pasąmonės. Seniai nebeliko sapnų. Ir tegu viskas lieka čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą