Per kitų ir savo gyvenimus.
Per sielas vaikštom kojom negalvodami, kad skauda. Ištrypiam viską, kas buvo, o vėliau išeinam trypt kitų, naujų, žaliuojančių širdžių ir sielų.Paliekam po savęs kažkam nežymų, o kažkam visam gyvenimui randą.
O žmonės, pas kuriuos ateinam, mus maitina, glosto ir myli.
O randai - beveik kaip tatuiruotės. Jų nepanaikinsi.
Žmonės meluoja. Laikas negydo.
Mes kanibalai, žmogžudžiai ir šmėklos.
Apsimetę žmonėmis. Mėgstantys muziką, filmus ir apkabinimus.
Ir žmonės, mums išėjus, stato paminklus, nešioja gėles, dainuoja dainas kartu girdėtas, kartoja maldas. Prašo mėnulio ir krentančių žvaigždžių sugrįžti. Grąžint namus, sapnus, ramybę sielai. Pagydyt randus nuodais naujų ateivių.
Pabunda su mintim kasryt apie kažką, kas jau išėjo. Drasko nugaras nagais kaip maži žvėrys. Galvoja - niekad neatleis.
Jei būtų tik galėję...
Įpranta gert arbatą be vandens ir cukraus. Su skoniu liūdesio ir ašarų. Kvėpuoti dūmais. Nuodyti save.
Ir staugt naktim. Vis plėšyti užgijusius vėl randus. Naujom viltim. Ir keikt save. Už tai, kad tiki nebūtim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą