Kai svajonė taps per daug sunki, kad tampyčiausi ją su savimi dar kelis ar kelioliką metų...
Aš išvažiuosiu.
Ten, kur širdis.
Ten, kur aš dar labiau mylėsiu pavasarį. Ir dar labiau jo lauksiu. Ir kur jį pasitiksiu po sakurų žiedais.
Ten, kur lengviau šypsotis.
Kur geišos ir samurajai.
Ir skaitomi haiku krentant klevų lapams.
Ten, kur "Aishiteru" skamba daug gražiau, nei "Aš tave myliu".
Ir, žinoma, ten, kur gyvena patys laimingiausi katinai.
Taip, aš būtinai turėsiu katiną. Kuris turės patį keičiausią vardą.
Ir kimono. Galbūt pirmą ir paskutinį gyvenime.
O per Naujus siųsiu draugams omiyage'ius.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą