"Parašyk knygą apie mus"

Yra dalykų, kurių, kad ir kaip norėtum, nepamirši. Kažkas, gyvenantis tavo viduje, neleis tau to padaryt. Ir kartais, tamsiom ir šaltom naktim pakiš tau seną seną, juodai-baltą prisiminimą. Kaip mūsų senelių nuotraukas. Kaip nespalvotą kino filmą. Ir tu, visai nejučia, imsi ilgėtis viso to kas buvo. Ir tyliai verksi liūdesio ar džiaugsmo ašarom...
Ir mano galva pilna smulkių mūsų gyvenimų dėlionių nuotrupų. Kažkur, iš gilumos sklinda tas jaukus ir mielas arbatų, turinčių sparnus, kvapas. Ir apkabinimų. Dryžuoti kaminai ir nuo saulėlydžio nusidažę dūmai.
Dar dabar kartais naktim net apsiniaukusiame danguje ieškau žvaigždžių ir prisimenu kaip kartu stebėjom krentant jas. Ir galvojom norus.
Svajojom rašyt. Po sakinį per dieną. Ir kabinom viską ant sienų. Ir sakydama "noriu parašyti knygą" visada girdėjau "parašyk knygą apie mus". O man taip nieko ir neišėjo. Užstrigau ties nematoma riba.
Kažkur mintyse dažnai skamba daina, tapusi kažkuo begalo svarbiu mano gyvenime. Ir tie, visai nepažįstami, netikėtai sutikti vaikinai buvo teisūs sakydami, kad tokios dainos aš dar negirdėjau. Tokios smulkmenos dažnai palieka gilia žymę mumyse.
Kad ir kiek daug laiko praeitų aš nepamiršiu.
Numintų takų. Išsuptų supynių. Bendrų svajonių. Kartu padarytų kvailysčių. Vakarų, kurie virsdavo nemigos ir nuoširdumo naktim. Sutiktų žmonių. Aplankytų vietų. Išklausytų dainų. Pamatytų saulėlydžių su kažkuo brangiu. Jūros, žiemos vidury. Dovanotų meškinų. Šiltų apkabinimų...
O dabar, esant toli nuo viso to, ir visų žmonių galiu drąsiai sakyt - nesigailiu nieko. Prisiminimai neskaudina. Džiaugiuos, kad jie yra. Ir galiu tik padėkot visiems, kad buvo, kas yra, ir, tikiuosi, bus.
Ir kada nors, susisupus į šiltą pledą, galbūt iš tikrųjų parašysiu knygą mums ir apie mus. Su nuotrupom bendros kūrybos, gitaros ir pianino skambesiu, nuotraukom ir arbatų kvapais.
Širdyje beveik įsikūrė ramybė. Jau baigia sukti sau lizdą. Dabar galėsiu rašyti laiškus. Ir saugoti visus, gautus atgal.