O mano meilė išėjo

O mano meilė išėjo. Ne su kitu, o šiaip. Ir liko tik tai rugsėjis...

Kai kažkas nori išeit iš tavo gyvenimo pasidaro baisu. Imi galvot kas bus toliau. Kaip reikės gyvent, kaip kvėpuot. 

O kai ta akimirka ateina kartais net nesusimąstom. Matyt, taip ir turi būt. Ar skauda? Klausiam savęs. Skauda. Nieko, praeis. Bandom paguost save. Šalta keltis rytais. Kamuoja sapnai, kurių visai netrokštam matyti.

Bet su kiekvienu rytu darosi vis lengviau atsimerkt. Lengviau įkvėpt to šalto rytinio rudens oro. O vėliau, kai nustoji tikėtis, išaušta toks rytas, kai pirmą kartą pamiršti pagalvoti apie JĮ. Pirmas rytas, kai pasidaro lengviau šypsotis. 

O dar vėliau imi klausinėt savęs ar tai išvis buvo meilė? Atiduot visą save kažkam, kas to neįvertino. Sutikt kartu rytus ir vakarus. Ar tai meilė, kai negali nė kelių valandų be jo. Ką jau kalbėti apie kelias dienas. Ar tai meilė, kai nori būti kuo įmanoma geresniu žmogumi savam žmogui? Ar tai meilė, kai vidurnaktį gali nueit kelioliką kilometrų tam, kad bent 5 minutėms galėtum JĮ apkabint?
Ar visa tai ir dar daugiau yra meilė? Ar buvo meilė?
Kas apskritai yra meilė? Ar mačiau ją? Ar patyriau? Nežinau. Kai klausia, sakau, kad mylėjau. Mylėjau taip, kaip rodo filmuose ir rašo knygose. O vėliau susimąstau - ar tikrai? O ar meilė gali tiesiog išeiti? Knygose to nerašo. Ten jei jau myli - myli iki pabaigos. Ir aš netikiu, kad jei buvo gali baigtis per vieną dieną.
Žmogus, kadaise buvęs pasauliu, tapo niekuo. Eiliniu praeiviu šaltoje, niūrioje gatvėje.
O kas toliau?
Toliau viskas iš naujo.
Nauji žmonės. O gal tik vienas žmogus. Naujos akys, prie kurių žvilgsnio teks pratintis raudonuojant ir slepiantis už aukštos apykaklės, sakant, kad tau tiesiog šalta.
Sako, kad sunkiausia yra nusirengt ir priprast prie kitų rankų.
O jis, tas naujasis žmogus, nesupras kodėl tau šiurpsta oda vien nuo žvilgsnio. Neš tau arbatą, galvodamas, kad sušalai... O tu tyliai šypsosies, norėdama, kad tai būtų tikra. Ir, galbūt, amžinai.