Mandarinų kvapas ore. Ir kai kur jau matomos eglės. O ant mano vienišo aprasojusio lango kabo vieniša girlianda.
Mes vėl kartu stebim dryžuotus kaminus. Klausomės kaimynų balsų ir šaldytuvo ūžimo. Greit bus galima traukti kojines ir laukti dovanų.
O aš tuo metu turbūt gersiu kavą kokioje siauroje Paryžiaus gatvelėje ir skaičiuosiu dienas iki Kalėdų. Stebėsiu tuos amžinai įsimylėjusius žmones ir ilgėsios Tavo kvapo.
Bet aš dar čia.
Namuose, tarp sienų, kurių taip pasiilgau. Tarp sienų, kuriose liko geriausios akimirkos. Garsiausias juokas ir karčiausios ašaros. Prie langų, per kuriuos stebėjom vienišus naktinius praeivius. Kartais pavydėdami jiems. Kartais užjausdami. Prie langų, per kuriuos stebiu pravažiuojančius troleibusus. Klausaus kaip atsidaro ir užsidaro duris. Kaip įeina ir išeina žmonės. Kaip jie skuba kažkur, bėga. Kaip jiems grįžus namo kaimyniniuose namuose užsidega šviesos. Ir prasideda gyvenimas.
O mes leidžiam laiką stebėdami juos. Nes mūsų laikas nejuda. Nei pirmyn, nei atgal. Laiko nėra. Yra tik čia ir dabar. Kol esam mes. Kol yra langai, už kurių vyksta gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą