Pagaliau? Sninga. O aš ilgiuos tų siaurų gatvelių, šurmulio ir karšto vyno. Ilgiuos žmonių, kalbančių man nesuprantama kalba.
Ilgiuos miestų, kuriuose nebuvau, žmonių, kurių nesutikau.
O kas dabar? Dabar vėl keturios sienos. Tai šaltis, tai šiluma. Ir tai keičias taip greitai, kad nespėju priprast.
O tarp tų keturių sienų jis. Tas, už kurį turėčiau dėkot Dievams, likimui arba sesei. (?) Žmogus - vaikas. Pastoviai klausinėjantis manęs įvairiausių klausimų, į kuriuos aš nežinau atsakymų. Į kuriuos galbūt nenoriu žinot atsakymų. Tas, kuris matė mane įvairiausios būklės ir, kaip nekeista, vis dar yra čia.
O aš, tiesą sakant, noriu ramybės, pavasario ir katino.
Aš vis dar nežinau ar viskas yra taip, kaip turėtų būt. Nežinau ar man to reikia. Kartais atrodo, kad viskas ne laiku, ne vietoj, ne man. Ir kartais aš ilgiuos. To, ko neturėčiau ilgėtis. Praeitis naktim beldžias į pasąmonę.
Aš pavargau. Nuo savęs turbūt. Ir nuo to, kad niekas nesikeičia.
Belieka tikėtis, kad išmušus laikrodžio rodyklei 12 nakties iš tikrųjų įvyks stebuklas ir viskas dings ten, kur ir turėtų būt.
O dabar laimingų Naujųjų. Sau, jam, ir visiems žmonėms.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą