365. Arba mano kačių mylėtojoms.

Jau po vidurnakčio. 

Įkvėpimas sėdi šalia. Tyliai kikendamas pašaipiu balseliu kužda į ausį: parašyk, parašyk kaip sunku keltis rytais dar prieš švintant. Kaip sustingsta kojų pirštai vos palietę šaltas grindis. Kaip nuo vėjo girgžda vartai ir nenorom susigūži. Kaip močiutės su dideliais maišais sulipa į pirmąjį autobusą riedantį į sostinę. Kaip nuo plaukų galiukų, pakliuvus į šilumą, pradeda kristi snaigės, virtusios šaltais lašais. Kaip akių vokai nenoromis nusileidžia ant tebemiegančių akių. Kaip leidi sau užmigti linguojančiame autobuse. Kaip smegenų vingiuose įsikuria muzika. Kaip įsispaudi į kėdę ir nebenori galvoti apie tai, kas laukia. Parašyk apie tai, kaip autobuso gyventojai tau tapo savais. Kaip net nugara jauti jų žvilgsnius, girdi jų mintis.

 Kaip visas kūnas susitraukia iš šalčio vos išėjus laukan. Kaip kojos klimpsta didmiesčio purve susimaišiusiame su sniegu. Kaip tylomis keiki vėluojančių autobusų vairuotojus. 

Kaip užstringi prie raudonai degančio šviesoforo. 

Kaip stoviniuodama eilėje prie bandelių prisimeni naktinį košmarą ir jau susimokėjusi suvoki, kad paėmei ne tas, kurių norėjai.

 Kaip slydinėdama šaligatviu įvirsti į svetimą bendrabutį. 

Gerai, kad ten tave pasitinka. Parašyk apie tai, kaip tau nusibodo kiekvieną pirmadienio rytą valgyti tą pačią greitai paruošiamą sriubą. Bet kaip tu tuo pačiu metu džiaugiesi, kad tavęs čia laukia, kad tai yra vieta, kur visada gali grįžti.

 Parašyk apie tai, kaip ašaros rieda skruostais dėl to, kad jau kelias valandas nenutyla juokas. Kaip jis lydi iki pat auditorijos durų. Kaip nenutyla viduje. 

Ir kaip į nugaras sminga akys. 

Akys akys akys.

 Kaip susižvalgot ir vėl pradedat kikenti. 

Parašyk apie tai, kaip beviltiškai jautiesi. Kaip beviltiškumas kelia šypseną. Ir kaip tyliai džiaugiesi, kad šitaip jauties ne tik tu.

 Parašyk apie tai, kaip nusibodo žiema.

 Ir kaip lauki pavasario. 

Nors truputį labiau už pavasarį, kaip ir dauguma kitų, lauki Kalėdų. 

Ir kaip gauni pilną maišą „kinderių“ dovanų. Kaip džiaugies lyg mažas vaikas, tyliai kartoji, kad tiek daug nereikėjo, tačiau suvalgai juos per porą dienų, ir truputį gailies, kad negavai daugiau.

 Kaip šalia sėdintis „brolis dvynys“, lygiai taip pat gavęs krūvą „kinderių“, šypsosi pačia nuoširdžiausia šypsena. Ir kaip tą akimirką nereikia nieko daugiau. 

Parašyk apie tai, kaip džiaugiesi sutikęs dar vieną kiek pamišusį žmogų. 

Žvakių, katinų ir kakavos su zefyriukais žmogų.

 Ir kaip pirmą kartą gauni pavairuot pultu valdomą mašinėlę. Kaip akys iki negalėjimo prisipildo džiaugsmu. 

Kaip trys poros akių iš dvylikto aukšto stebi užsižiebiančias šviesas. 

Ir tyli. 

Parašyk apie tai, kaip tu jas myli. 

Apie tai, kaip dabar jau nebeįsivaizduoji savo gyvenimo kitokio. Parašyk apie tai, kaip kasdien riedant namo tu vis dar klausais tų pačių dainų. Dainų, kurių daugėja su kiekvienu nauju žmogum tavo gyvenime.

 Apie tai, kaip su kai kuriais žmonėmis sunku išsiskirti net dienai. Ar valandai. Ir kaip vidurnaktį rašomi laiškai jiems. Ir siunčiami kartu su arbatos pakeliais.