Buvo apatiniai su ančiukais ir paršiukais - dabar marškinėliai su užrašu "fuck it all".
Ir niekam neaišku, ką su tavim daryt, devyniasdešimtųjų vaike.
Tavo galvoje metalas, burnoje mentolas.
Tiek ir reikalų.
Išgerti po margaritą ir paryčiais grįžti namo visai be jėgų.
Ir kai šaukia - na kokio velnio, jūs sakot - net nekruptelėję - niekas neprašė manęs gimdyt.
O štai tu - fasuoji žodžius išsinešimui.
Pili į maišelius nemokamus savo melus.
Ir ne tik negrąžini skolų Dievui - eini į minusą.
Tu pati sau juodasis humoras - dar juokingas, bet jau gėdingas.
Visi dar šypsosi, bet pasibjaurėję sučiaupia burnas.
O tu vis lauki, kol tave, kaip rinktinę kavą, išspaus iš juodų blizgančių pupelių.
Ir tada visi supras, tada baigsis kančios, tada ateis laikas.
Ir tu sėsi daryti iš musės dramblio ir daug triukšmo iš nieko.
O kol kas visi tave giria, ir tapšnoja per petį, ir kiša arachisą į kairę saują, į dešinę - romą su ledu. Ir tu klausaisi tostų savo garbei, o mintyse galvoji - mažasis cachesas.
Aš nuvargintas mažasis cachesas.
Viską girdi lyg per ilgą alpulį, komą, miegą...
Šnabždi: pora savaičių, dar pora tokių savaičių ir aš tikrai išprotėsiu.
Laiko, vietos, augimo krizė.
Kažkuriuo metu siela tampa gniužulu gerklėje.
Ten, tarp pauzių gale eilutės.
Ir akys jos visos sužeistos.
Kaip paukščio, ne žmogaus.
Ilgai eina ratais, gydydama savo žaizdas.
Keliauja iš miesto į miestą nejausdama žemės po kojom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą