/

o dabar viskas, ko reikia jai - šis berniukas.
laikas palauks.
ji priglaudžia jį, ir jis murkia, kaip katinas.
jis kvepia medumi ir bangomis.
jai, atrodo, penkiolika. liepa, dusina karštis.
druska ant lūpų, ant kaktos antspaudas -
jo vėsi žymė...
jai, atrodo, jau nesvarbu. kartoja: savaime praeis.
ir dienos, kaip karoliai, spindi,
ir virsta piešiniu -
petys, ranka, gurkšnelis vyno, netikėtas lietus, tušti kiemai...
jis šypsosi, šmaikštauja,
kai jie kartu - visi sustoja ir nutyla.
jai atrodo penkiolika... ar?
seniai virš keturiasdešimties, kas per velnias.
žila sruoga prie smilkinio, ir laikas teka, kaip vanduo
tarp pirštų, plaukų,
išdegusių blakstienų.
o jis žiūri nematydamas kitų veidų,
ir bijo naktimis miegot -
drebulys, greitėja pulsas.
ir kūną suriša su kūnu jūros virve, banginio ūsu.
jis sako jai: tu - mergaitė.
netikėk nei veidrodžiu, nei žmonėmis.
ir aš myliu tave
ir nesvarbu, kiek mes kartu išbūsim.