Galvojau "aš su ja nesugyvensiu". Išvis, kažkas neįmanomo buvo suvokt, kad taip tikrai bus. Kad teks gyvent su žmogum, su kuriuo net neplanavau gyvent. Ir tie visi pirmieji ginčai dėl smulkmenų. Kas ir ką privalo padaryt.
O dabar viena mintis... Kodėl taip greitai? Taip, žinoma, galima susitikt. Bet tai jau nebetaip. Nebus pasivaikščiojimų po rajoną ieškant 'chebros'. Planų bėgiot. Pokalbių iki 5 ryto, kai 6 keltis. Daaaaug arbatos. Staugimų. Ir keistų praeivių žvilgsnių. Ėjimų į maximą vien dėl kasininko. Fotosesijų. Juoko iki ašarų, padarius ką nors kvailo. Mielų pasityčiojimų. Išmaudytų aliejuje degtukų. Išpiltų gėrimų. Išverstų gėlių. Ašarų. Bendrų...
Aš nenoriu vėl laukt online... Kad galėčiau paklaust kaip sekas. Kad galėčiau pati kažkuo pasidalint. Ir tik skaityt tas šaltas žinutes, nematydama emocijų. Tik elektronines šypsenėles. Nenoriu. Nekenčiu vienatvės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą